Troleibusas barškėdamas važiavo miesto gatvėmis. Kaip ir daugelis kitų troleibusų, prasilenkiančių su šiuo vieninteliu. O vienintelis jis man buvo todėl, kad čia aš atsižymėjau savo vienkartinį bilietą, kurio galiojimas baigsis vos išlipus iš šios viešojo transporto priemonės. Ir tuomet bilietas, leidęs man manyti, jog kažkuris iš daugybės troleibusų buvo ypatingas, taps bevertis. Na, bent jau tą menką pusvalandį, kurio man prireikė, kad galėčiau nukakti prie „Lietuvos“ kino teatro, minėtasis bilietas turėjo kažkokią vertę.
Išlipęs visada pirmiausia apsidairau. O gal kas nors, ką nors? Koks stebuklas netikėtas?.. Bet ne, nieko. Ką gi. Atiduodu savąjį bilietą žalios šiukšlių dėžės valiai ir žengiu kelis žingsnius pirmyn. Nuoširdumas. Jokio melo, jokių paslapčių. Ir kam tai reikalinga? Sunku suprasti, kaip žmonės, slėpdami kažką nuo aplinkinių, iš tikrųjų viską slepia nuo savęs. Viską. Net prisiminimus...
Jeigu aš noriu ką nors išsaugoti, pirmiausia privalau paslėpti tai nuo savęs. Bet aš tiesiog negaliu... Atsistoju prie „Lietuvos“ kino teatro ir žiūriu į jį. Tiesiog... Be jokio tikslo. Prieš mano akis iškyla šimtai skirtingų vaizdinių, kuriuos stengiuosi drąsiai prisiminti. Iki smulkmenų išanalizuoti, iškapstyti, dar sykį pajausti viską, išgyventi, kol galiausiai... nieko nelieka. Tada viską užpildo tuštuma. O dar tie pilki ir sunkūs debesys danguje. Ne, aš tikrai nemanau, kad jie yra sunkūs, tačiau tokie atrodo. Ir niekas iki šiol nesistengė pakeisti šito jų įvaizdžio – tiesiog sunkūs, ir tiek. Visi iškart supranta mintį ir nebeužduoda daugiau klausimų. Viskas išaiškėja.
Vos penkios minutės, ir nieko nebelieka. Visiškai nieko, kuo galėčiau pasiremti, kas man būtų miela, kas, galų gale, sukeltų džiaugsmo. Arba prikeltų šiek tiek to džiaugsmo iš praeities. Tos šilumos, kurią kažkada jaučiau su tėvais būdamas Nidoje, arba tos drėgmės, kuri persekiojo tiek mane, tiek draugus, kol mes visi lakstėme skersai ir išilgai Parnidžio kopos. Bet to nebebus. Niekada. Jei nuvyksiu dabar pat į Nidą, aš ten nieko neberasiu. Neberasiu nieko, kas priklausytų man. Visi prisiminimai, kurie kaupiami mano kaukolės dėžėje, virsta idealizuotomis pasakomis, todėl aš mėgstu frazę „Laba diena. Atsiprašau, bet aš gyvenu prisiminimais“. Galbūt tai nėra tiesa, galbūt tai kokie nors paistalai... Tačiau aš kartais tikrai pradedu misti tais prisiminimais, kaip koks laukinis gyvulys minta mėsa. Tiesiog taip, čiumpa už mėsytės ir paėda. Ir aš taip. Čiumpu už prisiminimų ir išsiurbiu juos. O taip aš gyvenu...

Et. Nagi aš ir pripaistau kartais... Kaip senas kaubojus, gyvenantis kokiame nors namelyje kalnų pakraštyje. Šiek tiek patyręs, truputį nusivylęs gyvenimu ir su didele, tačiau tuščia prerija. Savo prerija. Joje nėra draugų, nėra išvis žmonių. Niekas nesivargina čia atvykti, aplankyti vienišo žmogaus. O tuo tarpu dar tiek daug reikia nuveikti... Ten, už kalnų, nauja gyvenimo saulė kyla. Praėjo dar viena žiema, atšilo oras... Kaži kaip aš toliau kentėsiu? Kiek dar kančios formų savyje atrasiu ir išmėginsiu? Reikia toliau, matyt, save aukoti. Taip ir liksiu kažkokia mase, kuri juda, atlieka funkcijas. Atlieka, tiesa, gerai. Todėl žmonės ir nesiskundžia. O ir nestumdo per taug. Senas posakis byloja, kad jei daiktas nesulaužytas, jo taisyti nereikia. Bet niekas turbūt nežino, kad mane jau seniai pataisyti reikėtų...

O kino teatras nepasikeitė. Tiesa, jame niekas daugiau neberodo filmų, bet pats pastatas dar tebestovi. O kai žiūriu į jį, tai tarp tų tuščių sienų klaidžioja mano prisiminimai. Visai mažas tada buvau, bet štai kaip atsimenu... Tiek filmų „Lietuvos“ kino teatre mačiau ir kaip dabar mielai ką nors jame pažiūrėčiau, tik va... Negaliu. Nebėra kaip. Gaila... Užtai į „Vingį”... ne, tfu, į „Coca-cola plaza“ dabar kartais nueinu. Po keliolikos metų į tą plazą vaikščios kiti vaikai, kurių akys bus ištroškusios žinių, o dar maži proteliai greitai vystysis ir tobulės. Prisimins jie štai plazą kaip vieną iš savo vaikystės miestų. Jei turės tie vaikai lakią vaizduotę, tai nupieš prisiminimuose daug papildomų detalių, išskleis porą gražių laimės žiedų, ir tikrovė virs nuostabia vaikystės pasaka. Tik mano vaikystės kino teatro pavadinimas gražesnis – Lietuva...

Nusisuku nuo permatomų langų ir nuleidžiu galvą. Žinau, kad nelogiška, suprantu savo padarytas klaidas. Bet ką jau čia... Na, kur tie vėjo gūsiai, tipiški mano kūriniams? Kur aplinkos aprašymai? Che. Jų net nereikia. Įsivaizduokite kokią nors žmonėmis užgrūstą vietą. Pripieškit automobilių, sukelkit triukšmą. O tik tada kur nors tolėliau nuo minios pastatykite vidutinio ūgio žmogų. Labai labai jauną, gal netgi vaikiško veido. Palenkit šiek tiek jo galvą, apverskit natūralią šypseną aukštyn kojomis ir sukiškit jo rankas į striukės kišenes. Štai. Nematomas.
Bet čia tik nuodai skaitytojams. Taip, tikri nuodai, kurių niekaip neiškrapštysi iš savo organizmo, nesugebėsi neprileisti jų prie savo minčių, nes šitie nuodai yra slogūs, slogi nuotaika, ir tokia nuotaika būtinai iškapstys kažką slogaus iš skaitytojo, primins jam ir lieps arba susimąstyti, arba pasijausti blogai. Aš nežinau, kur ir kada Jūs šitą tekstą skaitote. Galbūt dabar pas jus už lango saulė šviečia, balti debesys plaukia? O gal jums šitą tekstą atspausdino pažįstamas žmogus ir jūs dabar skaitote tai, ką aš parašiau prie kokios nors jūros? Aplink pusnuogiai vaikai laksto, smėlio pilis stato... Tėvai žaidžia su savo atžalomis jūroje, taškosi sūriu jos vandeniu... Štai ir suradome kontaktą. O pas mane kambaryje dabar dega blanki šviesa, už lango viskas pilka ir niūriu. Kur ne kur dar liko truputį sniego. Viena prie kitos auga pušys. Tik nelinguoja, nes vėjo nėra. Ir neošia. Ir paukščiai nečiulba. O gal aš tiesiog negirdžiu? Bet šiaip ar taip – jūs skaitote apie praeitį. Taip niekada daugiau nebus (nebent tik panašiai), ir niekas nebesugrąžins šių akimirkų nei man, nei kitiems. Jei jūsų netenkina tokia sistema – rašykit skundą laikui. Gal atrašys po šimto metų.

Tačiau juk negali žmoguje nebūti kažko šilto. Negali... Todėl ir aš turiu galvoje svajonių, kurias puoselėju ir laikau prasmingomis. Kažkas tuoj tuoj pasakys, kad aš dar neužaugau iki galo, ar dar kaip nors... Didelis vaikas? Arba pavadins kokiu nors seiliumi. Bet aš apie save taip negalvoju, ir to iškart užtenka visiems. Aš pamatau naujus žmones ir įsivaizduoju juos tokius idealizuotus, kad net sunku aprašyti... Ir net nesinori bendrauti daugiau, nes visada žinai, kad ta idealizuotą įspūdį jie išsklaidys kaip dūmą, neblaškomą vėjo. Ir kas man iš to? Retorinis, ko gero. Bet kitaip tai aš negaliu! Mokausi čia, gyvenu ten... Privalau laikytis nuostatų, nuolat susidurti su kitų žmonių nuomonėmis, jų norais. O, bet štai ir mano troleibusas. Kažin ar tas pats? Jei ne, tai artimiausią pusvalandį ir šis taps mano vieninteliu troleibusu, kuriame galios vienintelis, ypatingas bilietas.
O bilietai yra perkami ir vėliau pažymimi, parodomi kontrolieriams ir dar vėliau išmetami. Žali, geltoni... Brangūs ir kiek pigesni. Tačiau visi. Visi iki vieno jie atlieka vieną svarbią funkciją – padeda sugrįžti prie savo laimės. Per žingsnelį, gal per du, bet jie padeda panaikinti atstumą. Fizinį atstumą. Dvasinį nuotolį tarp savęs ir savo laimės privalome įveikti patys.

Bilietus į laimę galite įsigyti bet kuriame spaudos kioske arba pas vairuotoją.

P.S.: Nusipirkau vieną bilietą į laimę ir nuvažiavau į Lietuvą. Nusipirkau antrą ir grįžau namo. Trečias liko ateičiai. Tikiuosi, kad ji bus šviesi.