Dykumų Citadelė(pasaka) - 2 skyrius

Santrauka:
Štai ir antra dalis!
2 skyrius. Lofrindo viešnagė

Vos žengę pro daržovių augintojo namelio slenkstį, iškart suprastumėte, kad būstui apibūdinti geriausiai tinka du epitetai: paprasta ir jauku.
Jį sudarė vos du kambariai. Pirmajame, kur šiuo metu atsidūrė Saikas, trijų mažyčių taburečių draugijoje stovėjo keturkojis beržinis stalas. Šalia, ant sienos, kabėjo lentyna, prie jos šliejosi neaukšta spinta. Trečdalis kambario – tai didžiulė akmeninė krosnis – čia ir turėjo patekti malkos.
Kita patalpa, kurioje Saikas netrukus ruošėsi snūstelti, buvo miegamasis. “Miegamasis – tai tiesiog miegamasis,“ - mėgdavo kartoti namų šeimininkas, todėl tame kambary neatrastumėte nieko kito, tik viengulę ąžuolinę lovą bei liliputišką stalelį šalia jos.
Saikas atsisėdo ant taburetės, nugara atsilošė į sieną ir atsiduso. Dešinį šoną vis dar maudė. „Įdomu, ką dabar veikia Vraburgietis, ”- pagalvojo jis.“ - Matyt, laka kaip visada. Ar įmanoma kitaip paaiškinti, kad rytais jo akys raudonos, o nosis – net purpurinė? Bet tai netrukdys jam sumušti mane rytoj, poryt, kitą savaitę. Ah…“
„Kam tau tos malkos, a?”
Ūkininką vėl užplūdo nemalonios mintys, o sielos skausmas buvo begeliąs stipriau už tą žaizdą. Saikas pabandė nuvyti niūrius prisiminimus- nesinorėjo dar kartą išvysti tikrą save: menkutį žmogų, neturintį ateities. Tokį, kokį regėjo prieš penkias minutes. Tokį, koks jis buvo iš tikrųjų.
Tačiau kaip nuginti artėjančią audrą?
Jaunuolis nusprendė paskaityti.
Kaip bebūtų keista, Saikas turėjo net dvi knygas. Viena, iš kurios, dar vaiku būdamas, išmoko skaityti, vadinosi „Rašto mokymai ir gramatika“. Sena sena – ją turėjo dar velioniai globėjai. Ačiū Dievui, šiuo atžvilgiu seneliai nerodė ypatingo griežtumo ir nedraudė vartyti vienintelės tikros šių namų vertybės, kainuojančios toli gražu ne grašius. Pusė knygos – abėcėlė, gramatikos taisyklės, skyrybos pradžiamokslis. Antra pusė – nemažas bei turtingas žodynas ir... kelių puslapių pamokymas skambiu pavadinimu „Kaip rašyti eilėraščius“.
O kitą kūrinį prieš trejus metus nusipirko pats Saikas. Jam jaunuolis sueikvojo visus pinigus, gautus prekiaujant daržovėmis (todėl kone šešis mėnesius po to gyveno pusbadžiu). Nepaisant šito, įsigijo už pusę kainos, nes, anot pirklio, „tokio šlamšto tiesiog nėra kur kišti“.
Saikas atidarė spintelę ir išėmė seną storą tomą kietais viršeliais. Pasižiūrėjo į antraštę. Didelės kaligrafinės žalios raidės skelbė: „Pasakos“.
Ėmė vartyti pageltusius nuo laiko lapus.
„Pasakos“ (skaitytos bent šimtą kartų) buvo Saiko džiaugsmas - jos padėdavo jam mintimis pasiekti kraštus, kurių niekada nematė; išvysti reginius, kurie vargu bau ar bus dovanoti jo akims; susipažinti su žmonėmis, tokiais, kokiais norėtų matyti savo draugus.
Jos sugrąžindavo jį prie svajonių, užaugindamos jo sielai sparnus, ir Saikas, pakilęs virš miškų ir laukų, pilko dangaus ir liūdno gyvenimo, nusikeldavo į burtų bei nuotykių pasaulius. Liūdesys palikdavo jį bent kelioms sekundėms, o tai buvo didžiausias senos knygos privalumas.
„Ir tada burtininkas Draras išvydo drakoną. Iš jo šnervių veržėsi liepsna, o akys piktai stebėjo didvyrį. Burtininkas pakėlė akmenį – paskutinią savo viltį...“
Saikas beskaitydamas užmigo, tačiau šypsena dar ilgai nepaliko jo lūpų.
Iki pat pabudimo.
O pažadino beldimas į duris.

***

Žinoma, pirma mintis, šovusi Saikui į galvą, buvo: „Kas, po paraliais, galėtų atsidanginti tokiu vėlu laiku? “ Mat ūkininkas labai retai susilaukdavo svečių, o naktį jų apskritai nepasitaikydavo. Todėl šis beldimas kėlė nemalonių, netgi baisių įtarimų.
Akimirką vaikinui pasirodė, jog už durų – Vraburgietis, nešinas savo surūdijusiu kalaviju, vis dėlto nusprendęs galutinai susitvarkyti su nekenčiamu daržovių augintoju.
„Bet ne“, - protas iškart atmetė šią idėją. - „Riteris nemoka mandagiai pasiprašyti. Norėdamas mane pribaigti, jis veikiau išlaužtų silpnas duris.“
O tuo metu anapus slenksčio pasigirdo ir balsas:
- Atidarykit, prašom!
Balsas!
Negirdėtas balsas!
Tikrai nepanašus į ne vieną iš Saiko pažįstamų. Vadinasi, ateivis ne čionykštis! Vaikinas nustėro ir kurį laiką sėdėjo pražiota burna. Niekada to dar nebuvo nutikę – kad staiga, lyg niekur nieko, į jo dureles pasibelstų nepažįstamasis. O gal tai sapnas?
„Miškas knibžda laukiniais žvėrimis, o šis žmogus perėjo jį naktį?! Kai vilkų rujos pradeda kruvinas medžiokles? Kai giria atskleidžia visą savo negailestingumą?“
„Bet... kaip?“
Saikas atsikėlė ir visas tirtėdamas priglaudė ausį prie durų. Nors ir siaubingai magėjo pažvelgti nekviestajam svečiui į akis, tačiau nepažįstamąjį šiaip sau įsileisti pavojinga: kažin kokie jo kėslai?
- Kas ten? – užklausė mažumėle dvejodamas it būtų netikras, ar gerai daro . – Ko norite?
- Atrakinkit, - vėl paprašė atėjūnas, lyg neišgirdęs vaikino.
Įsidrąsinęs Saikas pakartojo klausimą, šį kartą kiek griežtesniu tonu:
- Kas jūs?
„Žmogau, pasakyk gi! Pasakyk, nes sprogsiu iš nekantrumo.“
Tačiau mįslingasis ateivis nė nemanė taip lengvai atskleisti savosios paslapties:
- Atidaręs sužinosi, - sušuko netikėtai pralinksmėjęs ir ėmė kikenti.
Toks smagus atsakymas Saiką ne tik suglumino, bet ir įerzino. „Jis bando iš manęs šaipytis“, – ūmai dingtelėjo vaikinui. – „Būk kas tik nori, bet šeimininkas čia aš. Ir, jei reikės, aš tau tai įrodysiu. “
- Kodėl turėčiau? - įžūliai atkirto ūkininkas.
- O kodėl neturėtum? – guviai tarstelėjo nepažįstamasis.
„Iš balso – senis“, - nusprendė Saikas. - „Nors kalba kaip vaikas. Matyt, gerokai kvanktelėjęs. Tačiau vis dėlto... kaip... kaip jis įveikė mišką?..“ Pastaroji mintis atėmė visą ramybę, o smalsumas tiesiog degino. Tačiau pasiduoti vaikinas neketino. Vien dėl atsargumo.
- Iš kur man žinoti, kas jūs toks ir ką rezgate?
- Kodėl būtinai turiu kažką regzti? Tesu keliauninkas ir geidžiu nakvynės.
- Nematau įrodymų, - atrėžė jaunasis daržovių augintojas ir pajuto, jog veliasi į kažkokį kvailą beprasmį pokalbį.
- Sakai, įrodymų nematai? O kokių įrodymų tau reikia?
- Na... na... – trobelės šeimininkas dar labiau sutriko. – Nesu įsitikinęs... Juk galite ir meluoti.
- He he, vadinasi, manimi pasitikėti nesaugu? Juk galiu būti bet kas – melagis, vagis, galų gale žudikas. Ar ne taip?
- Na... taip! - Saikas net paraudonavo – toks absurdiškas, erzinantis ir kartu keistai logiškas jam atrodė šis dialogas.
Ateivis garsiai atsiduso ir mąsliu balsu tarė:
- Keisti šiais laikais žmonės. Ateini pas juos pavargęs, paliegęs po sunkios kelionės. O jie tik klap ir užtrenkia tau duris prieš nosį, nes sako netikį, kad esi tas, kas esi. Kol nesužinos visos teisybės apie tave, ir, pageidautina, ne iš tavo lūpų, jie manys, kad tu – blogiausias atvejis. Ar tai reiškia, jog su savimi turi nešiotis pažymėjimą, kad esi kiškis, o ne vilkas?
- Pažymėjimas turi būti, nes žodžiais tikėti pavojinga, - leptelėjo Saikas, mintyse sau įspirdamas: “Šaunuolis! Dabar ir tu šneki kaip idiotas. Taip ir toliau.“
- O kas kaltas, kad žodžiai prarado savo vertę? – toliau šnekėjo atėjūnas. – Kur dingo paprastas žmogiškasis pasitikėjimas? Ir kaip ištiesti draugystės ranką, jei artimas bijo prie jos prisiliesti?
- Neužkalbinėkit man dantų! – šūktelėjo galutinai savitvardą praradęs berniukas.
Minutėlei anapus slenksčio įsisvyravo nejauki tyla.
O paskui Saiko ausį pasiekė nepažįstamojo juokas. Pirmiausia tykus, vos girdimas, bet paskui vis garsesnis ir sodresnis. Linksmas bei šiltas, sklindantis iš pačių širdies gelmių. Ūkininkas pats nejučiomis šyptelėjo ir ūmai pagalvojo, kad taip gražiai juoktis, matyt, galėtų tik labai geras, neturintis jokių piktų kėslų žmogus.
- Ehėhė, mažasis Saikai, tau dar daug reikės išmokti, kad atskirtum Blogį nuo Gėrio, - pagaliau tarė.
Iš nepažįstamojo lūpų išgirdęs savo vardą, vaikinas vos išsilaikė ant kojų. Sunku žodžiais nusakyti tą susižavėjimo kupiną nuostabą, uždengusią jaunojo Saiko sielą it milžiniška banga.
- Jūs žinote mano... - sunkiai numykė jis. Lauke senis antrąkart geraširdiškai ir garsiai nusijuokė.
- Saikas, devyniolikametis daržovių augintojas, jo globėjai mirė prieš penkerius metus, o apie tėvus jis nieko nežino. Įspūdinga, ar ne? O štai dabar atidarysi?
Pagautas ligi šiol nepatirto jausmo – smalsumo, sumišusio su nekantrumu - Saikas neištvėrė. Abejonės, baimė, atsargumas – visa tai kažkur išgaravo. Metęs drovų „Luktelkit“, ūkininkas skubiai pasuko raktą ir stumtelėjo duris.
Girgždėdamos savo priekaištingais liežuviais - vyriais, šios atsivėrė, o kartu ir atidengė didžiąją paslaptį.
Už slenksčio stovėjo nepažįstamasis baltut baltutėliu susegtu apsiaustu, slepiančiu rankas ir apskritai visą kūną. Įdomokas apdaras – siekiantis žemę, apačioje šiek tiek plačiau išsidraikęs, tačiau slenkant prie kaklo vis labiau vizuališkai smailinantis po savimi tūnančią figūrą ir taip darantis ją panašią į kūgį.
Jaunasis daržovių augintojas tikrai neklydo – vyriškis buvo senyvo amžiaus. Tai bylojo gilios raukšlės ir pečius siekiantys žili plaukai, tarp kurių dar pasitaikė viena kita auksinė gija.
Tačiau stotas tvirtas, virš švariai nuskusto smakro veidą puošė šypsena, o ryškiai žalių akių žvilgsnis nardė linksmai bei jaunatviškai... nors kartu jo gilumoje žaižaravo išmintingos, paslapties kupinos kibirkštėlės, liudijančios apie didelę šio žmogaus gyvenimo patirtį. Dar niekada Saikas neregėjo žvilgsnio, kuriame atsispindėtų šitiek daug gerumo.
Senukas žengė vidun. Iš po apsiausto išniro baltos pirštinėtos rankos ir nusileido išsigandusiam jaunuoliui ant pečių.
- Kaip puiku, jog tave suradau, Saikai, - patenkintas tarė jis. – Jau buvau kone praradęs viltį aptikti gyvą. Pala, ar čia iš tikrųjų tu? Leisk pažvelgti. Taip taip, jokių abejonių, tie patys švelnūs motinos bruožai, tiesi tėvo nosis, didelės rudos jų abiejų akys. Cha, visada sakiau, kad turiu gerą atmintį veidams...
- Palaukit, palaukit, - vargšas Saikas dar labiau sutriko, o jo prote nardė galybė klausimų. – Kaip matau, jūs mane pažįstate, tai kodėl aš jūsų - ne? Ir, dar norėčiau paklausti, - tik dabar valstietis pastebėjo, jog senio rankas dengia baltos metalo plokštės, o po užsegtu apsiaustu blyksi tokios pačios spalvos šarvai. – Kas jūs esate?
- He he, kam gi taip skubėti? - nesuprato svetys. – Leisk bent pasidžiaugti susitikimu. Geriau papasakok, kaip visą laiką gyvenai pats. Matau, palyginti neblogai įsikūrei...
- Tačiau...
- Tikrai kaimiškas vaizdas. Dabar užuodžiu tą jaukumą, tvyrantį tarp sienų. Hm... nors baldų galėtų būti ir daugiau. O gal tu tiesiog neturi galimybės jų įsigyti?
- Paklausykit, - vargšas Saikas vos nerėkė. – Aš nenoriu kalbėtis su nepažįstamuoju. Prisistatykit, prašau, nes kol kas ničnieko nesuprantu.
- O tu tikrai nekantrus, - senis prisimerkė. – Matyt, iš tėtušio paveldėta. Ką gi, tikriausiai teks pakreipti pokalbį tavo linkme. Ką norėtum sužinoti, žmogau? Kas trikdo tavo širdį?
- Norėčiau sužinoti…
- Kas aš toks? – it atspėjęs Saiko mintis, klausimą pratęsė senukas. Tada eilinį kartą nusijuokė.
Nieko nesuvokdamas, Saikas atsisėdo ant taburetės. Nekviestas svečias pasinaudojo kita, prieš tai užrakinęs duris.
- Nori susipažinti, tiesa?
- Taip. Iš kur ištraukėte tiek žinių apie mane?
Pašnekovas atsiduso.
- Na, žinoma, aš galiu paaiškinti, - tarė jis. - Bet kažin, ar patikėsi...
Keistuolis atsilošė į sieną ir pažvelgė Saikui į akis. Netikėtai jaunuolis pajuto, jog šito senuko žvilgsnis, toks tyras, ir kartu toks skvarbus, kažkokiu stebuklingu būdu raižo jo sielos gelmes.
„Gal aš beprotis, bet, rodos, jame tikrai yra kažkas stebuklingo.“
Senelis pasitrynė kaktą. Dabar atrodė gerokai susimąstęs.
- Mano vardas Lofrindas, - pagaliau pasakė jis. –Bet tu šito nepameni ir negali atsiminti. O aš tave prisimenu. Mat kai paskutinį kartą matėmės, tau sukako vos dvejos savaitės, tuo tarpu man tuo metu buvo jau keturiasdešimt metų. Dabar vėl susitikome. Žinau, tau sunku šituo patikėti... bet taip jau yra. Gali mane laikyti pasiuntiniu iš kito pasaulio arba gali apšaukti pamišėliu, tačiau aš šneku tiesą ir tik tiesą.
Saikas išpūtė akis. Viskas vyko per greitai. Prieš minutę jis išgirdo beldimą į duris, o dabar jau šnekasi su žmogumi, tvirtinančiu, jog pažinojo Saiką tokioje vaikystėje, kurios pats daržovių augintojas atmintyje neranda.
- Neįtikima, ar ne? – šyptelėjo Lofrindas, sunėręs rankas ant krūtinės.
- Ne, šito negali būti, - jaunuolis iš lėto pakratė galvą. - Aš gimiau ir užaugau čia. Visą gyvenimą praleidau prie daržovių. Nemanau, jog turėčiau priimti jūsų šnekas už gryną pinigą.
- Už gryną pinigą, sakai? - gudriai primerkė akis svečias, o vaikinukas vėl pasijuto tyrinėjamas. – Kokie pinigai tada paaiškins, jog taip gerai tave pažįstu?
- Na, jūs galėjot pasiteirauti pas kaimynus, - Saikas bandė nevykusiai gintis.
- Pas kaimynus?! O varge, gal dar ką nors sugalvotum? - suaimanavo Lofrindas. - Bet, tikiuosi, netapai toks nebepataisomas... mmm... tikriausiai netapai. Ką gi, štai ir įrodymas.
Tai taręs jis paėmė knygą nuo stalo, kurią Saikas taip ir buvo palikęs gulėti.
- „Pasakos“, - garsiai perskaitė. – Puiki knyga. Drakonai, burtininkai, princesės, riteriai... ir, žinoma, laimingos pabaigos. Kiekvieno romantiko svajonė. Jaunystėje suvirškinau ne vieną kartą.
Turiu dar tris šios serijos tomus.
- Jūs skaitėte „Pasakas“? – daržovių augintojas nesitikėjo tokio sutapimo. Dar vienas akmuo į keistenybių karutį.
- Žinoma, jaunuoli. Juk ne vienu egzemplioriumi buvo leista…Hm, vienintelis „Pasakų“ minusas – pavadinimas: žinok, jog ši knyga – neblogas vadovėlis apie pasaulį... ypač, jei gyveni nuo jo atsiribojęs. Matyt, šio bei to išmokai iš jos, - Lofrindas atsistojo ir, glostydamas savo švariai nuskustą smakrą, ėmė vaikštinėti po kambarėlį. - Ten, iš kur aš atėjau, yra daug knygų. Vienos vertinamos geriau, kitos prasčiau, trečios laikomos kvailomis, net nevertomis paimti į rankas. Blogiausia, kad tokiuose „kvailose“ knygose kartais pasitaiko labai protingų minčių. Bet jų niekas nepastebi vien dėl to, jog ta knyga „kvaila“.
- Ar „Pasakos“ – kvaila knyga? – nejučiomis paklausė Saikas.
- Ne, - tarė senukas. – Bet į tokį klausimą kiekvienas atsakytų skirtingai. Šiaip gyvenime daiktų gerumas dažniausiai priklauso ne nuo pačių daiktų, bet nuo to, kaip daiktas veikia tave ar kaip tu veiki jį. Tai yra, nuo tavo ir jo santykio.
- Gal turite pavyzdžių? - susidomėjęs berniukas visai užmiršo kalbąs su beveik nepažįstamu žmogumi.
- He he, pavyzdžių nori? Na kad ir kirvis. Nueisi malkų kapoti – geras daiktas. Nueisi ir paleisi artimam žarnas – kažin ar paskui kas nors geis tą įrankį nešiotis. Ką aš turiu omeny? – senukas sustojo ir šypsodamasis pažvelgė Saikui į akis. - Ogi tai, jog po tiek metų tu dar gyvas. Po tiek metų tu dar netapai tuo, kuo aš bijojau, kad tapsi. Po tiek metų tavyje įžvelgiu gėrį bei dorą. Kažkodėl tikiu, jog iš dalies tai šios knygos nuopelnas. Ir todėl ji tikrai nebloga... Ech, bet visa tai tik senio kliedesiai, bukos filosofijos... Tarp kitko, - Lofindas pasitrynė delnus ir sukuždėjo:
- Gal netyčia turi arbatos, nes keliavau ilgai ir sunkiai, mane vijosi ko... ak, tiek to, apie tai vėliau. Žodžiu, ar nepagailėtum karšto viralo senam žmogui?
- Žinoma, - tarė berniukas.
Jis skubiai nuėmė nuo lentynos mažytį varinį virduliuką, įpylė ten vandens iš kampe stovėjusio kibiro ir pakabino indą virš ugnies. Laukdamas, kol skystis užvirs, Saikas mąstė apie šį keistą vakarą ir apie Lofrindą.
Štai kaip būna mūsų gyvenime. Atrodo, jokių netikėtumų, nuobodus kelias užtikrintas bent šimtui metų. O po to, staiga, lyg pamojus burtų lazdele, viskas per akimirką apsiverčia aukštyn kojomis, ateina toks Lofrindas porindamas nebūtus dalykus, ir tu jau neatskiri realybės nuo pramano.
- Ar vanduo užvirė? – pasiteiravo senelis, išgirdęs šnypščiantį virduliuką.
- Aha, tuojau, - burbtelėjo jaunuolis ir suskubo pripildyti molinius puodelius, prieš tai ten įmetęs sausų arbatos žolių.
Abu vėl susėdo. Lofrindas paragavo ir įvertino arbatą.
- Žinai, - tarė jis. – Vienas senas mano draugas sakė, kad svarbiausias mintis tinkamiausia aptarti prie puodelio arbatos... geros arbatos. O ši arbata tiesiog puiki. Ji atpalaiduoja sielą, nuveja blogą nuotaiką, sušildo vidų. Tas mažas puodelis – it jaukumo šaltinis, su juo rankoje galiu prasidėti valandas. Ir lengviau išsakyti tai, kas rūpi tau ir man. Tačiau ne viską iš karto.
Senelis atsiduso.
- Ar tu pasiruošęs mane išklausyti?
- Taip, - nedrąsiai atsakė Saikas.
- Taigi, turiu tau daug papasakoti. Tu labai mažai žinai, o atvirai šnekant, nežinai nieko, - šioje vietoje Lofrindas liūdnai nusišypsojo. - Gyvenai savo mažyčiame pasaulėlyje menkas, nelaimingas. Paklausi, kodėl taip manau. Tai supratau iš tavo akių, tavo veido išraiškos – iš daug ko... Paūgėjęs perprasi mane. Tavo žvilgsnis panašus į žvilgsnį žvėrelio, kuris jau tris dienas tupi spąstuose. Aš galiu tave išlaisvinti iš tu spąstų ir parodyti pasaulį. Tačiau pasaulis – tai ne tik laisvė ir grožis. Pasaulis pilnas negandų ir Blogio. Blogio iš didžiosios raidės. Tokio, kokio tau, ačiū Dangui, neteko regėti. Jis pavojingesnis už tą narvą, kuriame tupėjai. Todėl prieš atskleisdamas tau tiesą, turiu žinoti vieną dalyką, idant žodžiai ir mintys nenueitų veltui. Turiu žinoti tavo pasirinkimą. Nes kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi.
Lofrindas nutilo. Už lango, toli toli miške, sustaugė vilkas. Krosnelėje besiranganti ugnis spragsino malkas. Žvakė ant stalo tyliai mojavo liepsnele, liedama mažytes vaškines ašarėles. Saikui pasirodė, kad visas jo praeitas gyvenimas susikaupė čia, šiame mažyčiame kambarėlyje, ties tuo trapiu arbatos puodeliu, kurį rankoje laikė Lofrindas.
„Ši akimirka nulems tavo ateitį.“
- Nori, kad aš apsispręsčiau, ar eisiu su tavimi, - žvilgsniu sugavęs vieną tašką tyliai tarė Saikas. Tai nebuvo klausimas – jaunuolis per daug aiškiai suvokė, apie ką kalba Lofrindas.
Svečias linktelėjo, o Saikas pagalvojo: “O taip, aš pasakysiu tau savo atsakymą.“
„Jis jau devynioliką metų tupi manyje ir laukia progos išskristi laukan.“
„Ačiū tau, Lofrindai.“
„ Ačiū iš visos širdies!“
- Aš apsisprendžiau, - pasakė Saikas. – Aš...
- Ne, ne, ne, Saikai, ne dabar, - šūktelėjo Lofrindas ir ištiesė į priekį ranką, lyg norėdamas sulaikyti pašnekovo žodžius. – Atsimink, aš nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio. Trokštu, kad prieš tai suprastum, ką darai.
- Aš jau devyniolik... – vėl bandė pasisakyti Saikas, tačiau senukas jį dar kartą pertraukė:
- Aš žinau, žinau. Bet dar vieną naktį... pagalvok. Pasverk viską. Kažkada aš padariau sprendimą, kuriam, kaip buvau įsitikinęs, ruošiausi dvidešimt devynerius metus... ir jis pasirodė pražūtingas. Neužduoti klausimai, kurių atsakymus tariesi seniai žinąs, įgauna visai kitokią prasmę, kai atsiranda prieš tave ir tampa kryžkelėmis. Aš nežinau, ar eidamas tuo pačiu taku kaip aš, nueisi ten pat. Bet žinau, kad negaliu iš tavęs atimti šitos kryžkelės, o tik ją nurodyti, idant ji skirta tau vienam... Tad pamąstyk.
Lofrindas vienu gurkšniu išmaukė arbatos likučius ir atsistojo. Visas rimtumas dingo taip pat ūmai, kaip ir atsirado: dabar prieš jaunuolį buvo tas pats linksmas bei nerūpestingas senukas, šiąnakt juokavęs prie durų.
- Labanaktis, - linksmai tarė vyriškis. – Pagalvok dar šią naktį. O ryte mes galutinai susitarsime.
- Bet... - išsižiojo ūkininkas.
- Ir prašau, nerakink durų, niekas neateis, - šyptelėjo Lofrindas. – O aš kol kas palieku tave, einu pasižvalgyti. Iki saulėtekio gali manęs nelaukti.
Senis skubiai apsisuko, suplevėsavo apsiaustu ir paliko nustebusį Saiką nebaigtu arbatos puodeliu rankoje.

***

Senis patiko Saikui. Iš jo dvelkė paslaptinga šiluma, atvirumas ir kartu draugiškumas – visa, ko Saikas taip troško savo varganame egzistavime. Gudriai primerktos Lofrindo akys bei bičiuliška šypsena tikino, kad šis senelis galįs pakeisti vaikino gyvenimą.
Pats vaikinas peikė save už tokias mintis ir bandė prisiversti nepasitikėti pirmą kartą matomu žmogumi, tačiau sielai pasipriešinti menkai tesisekė. Saikas turėjo pripažinti: jame jau pradėjo rūkti sūniški jausmai, nors bendravo jie vos penkias minutes. Keista, bet ryšys, užgimęs tik dabar, viduj gyveno visą laiką. Nepaaiškinamas tėvo ir draugo ieškojimas...
“Ha, eisi su nauju “tėvu“? Gal išprotėjai?”
“Aš nemėgstu šio pasaulio. Jis ne man. Noriu surasti kitą.”
“Kas tavęs laukia?”
“Aš nežinau.”
“Ką tu paliksi?”
“Viską.”
“O kas yra viskas?”
“Kaimas, Vraburgietis, morkos, kopūstai, skurdas... Ir dar – pilkas dangus ir liūdnos dienos. Tai svarbiausia.
“Argi? Dar takas, kuriuo vaikščiojai devyniolika metų, ritmas, prie kurio esi pripratęs. Gyvenimas – gal nemielas, bet saugus, aiškus, pažįstamas.“
Štai jau tris valandas Saikas neramiai vartėsi lovoje, mėgindamas suvokti pasirinkimo svarbą. Ten, kažkur aukštai virš jo, juodam patale žibėjo ištįsi žvaigždynai ir ragino apsispręsti. Naktis užliūliavo Saiką, apipindama jo protą dienos mintimis.
„Pasaulis pilnas negandų ir Blogio.“
„Kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi.„
„Nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio.“
Lofrindo veidas sukosi vaikino sieloje, skandindamas ją abejonėse...
Ir atrodė, jog tai truks visą amžinybę...
Galiausiai, apie vidurnaktį, iš miegamojo atsklido pergalingas šūksnis, suplėšęs nebylią gamtos tylą:
- Aš pasirinkau!!!
O po to Saikas užmigo ir iki prabudimo jo pavargusios sielos nieks netrikdė.
Shashkiu

2005-02-10 10:57:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Shashkiu

Sukurta: 2005-02-11 07:51:42

Visų pirma, norėčiau padėkoti už pastabas. Kaip visada – daugybė klaidų ir vietų, kurių šiaip nebūčiau pastebėjęs, nepraslydo pro įdėmius komentatorių žvilgsnius ir dabar turėsiu ką taisyti, tobulinti.
Visų antra... Hm, matau du traukinius, neapsakomu greičiu lekiančius vienas į kitą, todėl, kad sušvelninti smūgį, pabandysiu šį bei tą paaiškinti. Matote, tiesiog visuose trijuose komentaruose atradau bent po vieną žodį „viduramžiai“ ir imu drebėti, įsivaizduodamas, kas bus, kai paaiškės, jog ši sąvoka kuo toliau, tuo labiau tols nuo kūrinio.
Todėl iš anksto jums tariu: aprašomi įvykiai NEVYKSTA viduramžiais! Taip, kaimelio mažasis kraujo apytakos ratas gal ir primena Europos „Tamsiųjų amžių“ laikotarpį. Bet... juk neaišku, kas vyksta ten – anapus miško, iš kur pasirodo pirklių karavanai. Lofrindas, beje, irgi atėjūnas iš išorinio pasaulio, kurio viešnagė gerokai sudrebina įprastą Saiko gyvenimą. Nepasikuklinsiu ir pats pacituosiu vieną skyriaus vietą:
„- Jūs skaitėte „Pasakas“? – daržovių augintojas nesitikėjo tokio sutapimo. Dar vienas akmuo į keistenybių karutį.
- Žinoma, jaunuoli. Juk ne vienu egzemplioriumi buvo leista“
Nežinau, ar išėjo, bet būtent čia norėjau įdėti vieną iš užuominų, jog išorinis pasaulis gali pasirodyti visai visai kitoks, nei tikimąsi. Tarp kitko, varinis virduliukas taip pat galėjo iš ten atkeliauti(kitais žodžais tariant, iš pirklių išsiderėtas).
Visa, kas buvo aukščiau – tai veikiau šioks toks paaiškinimas nei gynyba. Tiesiog tam atvejui, kad vėliau nesulautųmėme pernelyg stipraus smūgio, skaudaus tiek man, tiek gerbiamiems skaitytojams.
Ai, ir dar kartą dėkoju už nuostabius komentarus.

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2005-02-11 04:05:41

kūrinys patiko, bet turiu kai kurių pastebėjimų. Haukas teisus sakydamas, kad viduramžiais higienos niekas nesilaikė,o čia idiliška tvarka. Gal autorius bando kitu kampu pažiūrėti į viduramžių visuomenė, pagirtina.
Yra šioks toks neatitkimas, nes tik kilmingi žmones mokėjo skaityti,o čia papratas valstietis moka skaityti. neįtikėtina, bet įdomu. gal paskui paaiškės, kad jaunuolis buvo kokios nors kilmingos šeimos atžala. Autoriau, o kas buvo jaunuolo globėjai. jeigu jie buvo pirkliai ar bajorai, tai viskas aišku iš kur jis išmoko skaityti. prašau paaiškinti.
kūrinys suintrigavo. laukiu tęsinio.

Anonimas

Sukurta: 2005-02-10 11:16:07

Chm...įdomus namelio vaizdas iš vidaus. Kaip viduramžiškui kaimui- pernelyg tvarkingas.Kiek žinau, tai bent ankstyvaisiais niekas nė nežinojo,ką reiškia chigiena- ir parpdavo išvien su gyvuliukais ant vienos krosnies.Apie knygas ir mokėjimą skaityti nė kalbos nebuvo...Jei kaimiečiai būtų buvę protingi, išsyk varytų duoti feodalams ir karaliams į ragą į ragą.Na, Ixaon čia istorikas, tegul jis ir sprendžia...;)
Bet nepaisant visko,ir šitą kelsim į mėgstamiausius. Tyngisi vardinti geras kūrinio puse- jų čia apstu...Kas nors už mane tikiuosi tą padarys...