Lyg geležinė uždanga ant tavo lūpų
gulasi išraižytas kalbos žaidimas.
Visai be vėjo, oro, rankų pasiklydęs supasi
triukšmingas žodis, virvę apkabinęs.
O tu vis lauki, kad iškvėpčiau naują gūsį,
tuomet sugavęs tyliai tyliai išsineštum.
Pavasarinėj dykumoj dar rasi ašaringą pusę,
kurią įkvėpus troškulys akių užgestų.
Sulysę vargetos bučiuos srovės pirštus,
tekėsiančius basom jų kojom.
Aš – vienas jų – stovėsiu, kol gelsva aušra užgrius,
nes tik tada eilėn prie uždangos sustoju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-10 20:38:29
...gražus poetinis paveikslas...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-10 18:40:02
gražu labai...
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-03-10 18:07:00
Daugialypis kūrinys. Gerai supintas:)
Anonimas
Sukurta: 2007-03-10 16:54:38
perskaičiau ir nesuprantau pagrindinės kūrinio esmės, nei prasmę kažkokia užmačiau nei šeip man kažkuo įsimintinas darbas liko. atsiprašau jei nuvertinau, aš mėgstu tiesiai šviesiai.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-10 15:35:38
triukšimgas>>>triukšmingas
įdomus ir talpus. jame daug prasmių sukaupta.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-10 15:24:25
Sulysę vargetos bučiuos srovės pirštus
tekėsiančius basom jų kojom.
itin jautru, suvirpinta dabar aš..