Lyg geležinė uždanga ant tavo lūpų
gulasi išraižytas kalbos žaidimas.
Visai be vėjo, oro, rankų pasiklydęs supasi
triukšmingas žodis, virvę apkabinęs.

O tu vis lauki, kad iškvėpčiau naują gūsį,
tuomet sugavęs tyliai tyliai išsineštum.
Pavasarinėj dykumoj dar rasi ašaringą pusę,
kurią įkvėpus troškulys akių užgestų.

Sulysę vargetos bučiuos srovės pirštus,
tekėsiančius basom jų kojom.
Aš – vienas jų – stovėsiu, kol gelsva aušra užgrius,
nes tik tada eilėn prie uždangos sustoju.