raudos meškos —
kris bitės, aimanuos
paslėpsi mane bedalę
po miško samanų audeklais
dar paliksi, nepakilsi
kai atgulsiu — tu išeisi
lauko akmeniu užremsi
skaudančiais spygliais
nusėsi ant takų
tykiai verksim mėlynas akis
šaltiniai iš po odos atsivers
ištekėsiu srauniausia upe —
tu ežeru vagos dugne virtęs
* * *
mes išėjom
negrįžom
(pa) vasariu tvinom
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-10 11:05:20
paskutinė eilutė nuoširdžiausia, manau.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-09 23:11:17
man labai daug čia skausmo,
tarsi ant ledo sėdėtų mergina,
nuleidusi galvą, šalta, nusivylus,
įskaudinta. Priešais ją - ledų dėžutė
ir du šaukšteliai. ir tolyje dingstantys pėdsakai...
įtaigu. itin.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-09 22:14:24
Geras ir laisvas bei gražus kūrinys. Patiko įvaizdžiai, metaforos ir forma, o svarbiausia - mintis.
Vartotojas (-a): Juatas
Sukurta: 2007-03-09 19:47:24
nuostabu:D tegu zodziai liejasi laisvai;)