Santrauka:
Neliko nieko kvailo,
ko nebūčiau sakiusi.
Pamečiau tave, o atmosferų viešpatie,
kišenėj,
bet niekad neatminsiu girgždančiais dviračio pedalais
tavęs tenais ieškot –
rūdimis aptaškytos grandinės
prikalė laukus man ant plaukų
ir likau viena tarp žmonių,
kurie savo drumzlėtus kavos puodelius plaunasi
mano sieloj,
ir štai rašau aš jau ne nuosėdom,
o grynu banalumo auksu
ant savo kvailos karvės odos,
nors nežinau, kodėl
neliko nieko kvailo,
ko nebūčiau sakiusi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2005-07-05 13:51:41
Perskaitęs Tamstelės eilėraštį norėjau pareikštį savo nuomonę, bet, atsidaręs rašymo laukelį, pastebėjau, kad viską, ką norėjau pasakyti, jau spėjo "iškloti" kiti. Mano nuomnė artimiausia Ramunės ir Piktos Karvės (ir kodėl ji pasirinko tokį slapyvardį - visai nepanaši į pikčiurną, o ypač į karvę?..) mintims, tad nesikartosiu. Tik pridursiu: labai nesižavėkit dirbtinais "poetizmais", kai galima be jų puikiausiai apsieti, nes savo "nenatūralumu" jie darko kūrinio bendrą ir visai neblogą "vaizdelį". Sėkmės!
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2005-06-28 16:16:38
Na pvz. prikalė laukus ant plaukų - neaiškus teiginys, tačiau visumoje eiliukas neblogas- kad ir paskutinės eilutės...