Pamečiau tave, o atmosferų viešpatie,
kišenėj,
bet niekad neatminsiu girgždančiais dviračio pedalais
tavęs tenais ieškot –
rūdimis aptaškytos grandinės
prikalė laukus man ant plaukų
ir likau viena tarp žmonių,
kurie savo drumzlėtus kavos puodelius plaunasi
mano sieloj,
ir štai rašau aš jau ne nuosėdom,
o grynu banalumo auksu
ant savo kvailos karvės odos,
nors nežinau, kodėl
neliko nieko kvailo,
ko nebūčiau sakiusi.