Ant plyštančio ledo vaikštai
Vienišas, mano karaliau.
Toks vienišas, kad net
Traška tavo lūpos
Ir barzda, apsitraukusi rūkais,
Nebešvyti kaip tąkart.
Kaip tąkart, kai glaudeis prie
Mano tošies ir
Liejai mirą palei šaknis.
Degiau.
Taip, kad nutūpusios bitės
Nejučiom skrisdavo
Liepsnojančiomis žiežirbėlėmis.
Nuo pat liaunų šaknelių
Iki viršūnės, dangus ramstančios,
Degiau.
Ant pilko lauko liepsnojau aistra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-09 10:29:34
toks išpažintinis. ir geresnis nei I dalis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-03-08 17:00:08
ak, ta aistra ir jos kerai! ;-)
idomi pradzia
Anonimas
Sukurta: 2007-03-08 16:59:11
kiekvieną kartą pamačius, kad eilius ar kito žanro tekstas apie karalius,
visuomet prisimenu,kaip praeitais metais poezijos pavasario dieną
atvykęs Storpirštis skaitė eilėraščius apie karalius iš savo kūrybos knygos :)
nostalgija apima :)
man čia atsiskleidžia trys visiškai kitokie požiūriai, gal vertėtų jų kontrastiškumą
sujungti? padrikoka, bet mintis graži
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-08 16:45:29
Tie du posmai kaip du atskiri eilėraščiai. Jie nesusilieja į visumą. Kaip atskirus dalykus juos skaityti įdomu.