Ant plyštančio ledo vaikštai
Vienišas, mano karaliau.
Toks vienišas, kad net
Traška tavo lūpos
Ir barzda, apsitraukusi rūkais,
Nebešvyti kaip tąkart.
Kaip tąkart, kai glaudeis prie
Mano tošies ir
Liejai mirą palei šaknis.

Degiau.
Taip, kad nutūpusios bitės
Nejučiom skrisdavo
Liepsnojančiomis žiežirbėlėmis.
Nuo pat liaunų šaknelių
Iki viršūnės, dangus ramstančios,
Degiau.
Ant pilko lauko liepsnojau aistra.