Skaudžiausia, kad nieko negali padėti sergančiai senutei motinai, sakančiai, kad savo jau atgyveno. O kur gi ta riba tarp savo ir svetimo?
Kapinės dvelkia pesimizmu. Vienintelis faktas, žadinantis optimizmą, yra žinojimas, kad kol kas nėra tavo kapo...
Nors viltis prisikelti iš mirusiųjų labai maža, bet geriau tokia, negu jokios.
Gaila, kad Dievas gyvūnams nedavė nors mažos sielelės: be jų tikriausiai bus liūdna ne tik pragare, bet ir rojuje...
Paguoda: senatvė jau tuo gera, kad jos sulaukei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-10 00:02:16
galbūt man dar per anksti tikrai iki galo tai suprasti.
Vartotojas (-a): sniega
Sukurta: 2007-03-07 15:11:26
Ką mes žinome, ar gyvūnai turi tą sielą. Labai mažai žinome. Galbūt ir turi. Galbūt jie net daugiau už mus žino..
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-06 09:33:37
„O kur gi ta riba..." Visos šios mintys – tame paribyje...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-05 20:24:17
...labai jautriai,lyriškai lyg po liūdinčia saule plaukia pilni susimąstymo žodiai...AI, TOS SENOS MOTINĖLĖS ,kaip JOS REIKALINGOS MŪSŲ PAGUODAI...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-03-05 16:59:58
Pavasaris,o Jūsų mintys liūdnos,nors teisingos.Tokia gyvenimo misija-trys žingsniai:vaikystė,jaunystė,senatvė ir...Tvirtybės Jums!
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 16:08:23
hm..
susimąsčiau..
o aš manau, kad gyvūliukai turi sielas :)
toks... am, gan keistokas darbelis, bet
teisingas. susimąsčiau, dar truputuką pagalvosiu apie
tai..