Santrauka:
Taip kalba motinos pažeista savimeilė....
Tai buvo ne paveikslas ant lentynos –
Iš mano plazmos suteptas guašu,
Iš mano seilių suklijuotas laukas,
Iš mano šauksmo debesys lipdyti.
Tenai, ant sienos, plakės tavo kūnas,
Įdėtas į truputį kitą drobę,
Papuoštas nebe tokiu ornamentu
Ir kaina daug didesnė užrašyta..
Bet aš blaškiausi, kad ne taip suprato,
Kad kalba nebe taip ir taip išduoda
Su pirmu sutiktu pasieniais natiurmortu.
O, mano vaike. Kaip sunku žinoti –
Kokie tie toliai skaudūs nepažinti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sniega
Sukurta: 2007-03-06 09:49:49
Antras ir ketvirtas posmeliai geriausi
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-06 09:22:47
...dar neradau dukros ataskambio...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 16:04:05
sąsaja su dukra ypač išryškėja paskutinėse eilutėse,
o prieš tai jautrus kabinimasis..
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 13:42:26
skausmingas kūrinukas. motinos dalia liūdna, bet kartu ir džiaugsminga
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 12:56:20
Na ,net apsiverkiau:(Bet labai jau nuoširdžiai geras:)