Snigo. Vėjas, nepaisydamas nieko, siautė virš kalnų, pievų ir blankių namų stogų .
Man buvo šalta. Šalta tiek kūnui, tiek širdžiai . Bet  šaltis labiau spaudė širdį . Net nežinau ar  tas šaltis buvo liūdesys ar pyktis . Aš pykau ant Jo, kad Jis išeina, palieka mane vieną kaip tik tokiu sunkiu momentu . Bet aš Jį mylėjau . Karštai mylėjau . Aš liūdėjau , kad Jis išeina . Jis vienintelis mane suprato , užjautė, su juo radau bendrą kalbą. Jis mane pažinojo kaip niekas kitas. Jis buvo vienintelis toks...
Jis tylėjo atsukęs į mane nugarą . Aš nė neketinau sudrumsti tylos . Mums nereikėjo žodžių. Mes vienas kitą supratome . Mums abiems išsiskyrimo akimirkos buvo sunkios. Juk mes tiek daug iškentėjome. Atrodė, niekas negalėjo išskirti mūsų . Bet taip tik atrodė...
Jo mielas veidas , Jo žydros akys, Jo siela , liūdėjo. Jo, kaip ir mano , širdis verkė. Verkė tyliai, kad niekas negirdėtų. Net vėjas, net pūga , net visas pasaulis pasaulis negalėjo išgirsti to verksmo.
Pagaliau Jis pakelė galvą . Išdidžiai ir oriai  Jis atrodė. Bet Jis nebuvo pasipūtęs . Jis buvo nuoširdus , paguodžiantis ir geraširdis.
-Tu... Tu vienitelė tokia... Aš Tave myliu...Bet ar Tu man jauti tą patį?...- sunkiai ištarė Jis .
Aš pradėjau verkti. Dabar vėjas, pūga, visas pasaulis girdėjo mano verksmą . Bet man tai buvo nebesvarbu.
-Džeremi ...-sumurmėjau Jo vardą ir puoliau į glėbį.
Tada jau nebebuvo šalta .Jis mane sušildė . Jo glėbis buvo šiltesnis už viską.  
Mes jautėmes laimingi . Neapsakomai laimingi. Mums nebuvo svarbu , kad šalam jau tiek daug laiko.Tą akimirką mums nerūpėjo niekas.
Tomis akimirkomis mes stengėmes mėgautis. Juk nežinia kada daugiau pajusi šiltą glėbį .Juk nežinia kada daugiau tau neberūpės niekas, išskyrus šalia stovintis žmogus. Juk nežinia kada dar galėsi atsiskirt nuo šio pasaulio į savo ir savo mylimojo pasaulį. O tame pasaulyje nebūtų jokių išdavysčių, jokių melagysčių , jokių niekų kurie tik gadina tavo gyvenimą. O jei gyveni, turi stengtis gyventi gerai. Mėgautis savo gyvenimu. Jei tau tavo gyvenimas nepatinka kam išvis gyventi?
Mes nuleidome rankas .
Paskutinės mūsų akimirkos praleistos kartu .Paskutinės ...
Jis apsisuko . Atrodė , kad visas pasaulis dabar nusigrežę nuo manęs. Atrodė , kad aš likau viena beribėje erdvėje kur nebuvo nieko .
-Viso...Tik prašau Tavęs, neliūdėk...-Jis ištarė šiuos žodžius ir nubėgo. Eiti Jis nebūtų iškentėjęs . Jam spaustų širdį. Jam skaudėtų širdį . Jis pasijustu vienišas.
Aš pravirkau. Jis vienintelis mane suprato . Jis buvo toks tik vienas...
Tada pykčio neliko nė trupučio. Viską užgožė liūdesys. Liūdesys , kad Jis mane paliko ...
Vėjas ir toliau sau nieko nepaisydamas siautė virš kalnų , laukų , virš blankių namų stogų .