Pasivadinai mane, Tėve,
Šiandien „ant aukšto“,
Rodei „tapčioną“,
Ant kurio
Norėtum būt pašarvotas.
Prašei neužstatyt
Karsto gėlėm,
Tik uždegt
dvi žvakes
Tikro vaško.
O už apdulkėjusio
palėpės langelio
Ošė ir Saulėje mirgėjo
Tavo paties
Sodinti beržai.
Kieme lakstė
Ir krykštavo
Sesers vaikai:
Ievutė,
Donatas.
Ir rodės –
Taip bus amžinai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
:
Sukurta: 2005-07-20 13:06:41
efemeriškos būties nuojauta...
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-06-26 11:43:36
proziškas kalbėjimas.
jaudinačiai subtilu...
:
Sukurta: 2005-06-26 10:46:27
taip ir bus amžinai
tik beržai
gal kiti
ir vaikai
ir matysim kiekvienas
tai dukart