Pasivadinai mane, Tėve,
Šiandien „ant aukšto“,
Rodei „tapčioną“,
Ant kurio
Norėtum būt pašarvotas.
Prašei neužstatyt
Karsto gėlėm,
Tik uždegt
dvi žvakes
Tikro vaško.
O už apdulkėjusio
palėpės langelio
Ošė ir Saulėje mirgėjo
Tavo paties
Sodinti beržai.
Kieme lakstė
Ir krykštavo
Sesers vaikai:
Ievutė,
Donatas.
Ir rodės –
Taip bus amžinai.