Santrauka:
Teko kalbėtis su juo iš tiesų...
Ar girdi, ką tau šneka pražilęs sniegais karaimas,
Atsisėdęs ant slenksčio įkūnytas skausmas nakties –
Prie nakvynės namų, kur, atrodo, nebūnam užgimę,
Bet ateinam trumpam nuo žiemos smaigalių atsitiest.
Kai užpjudytam šuniui atleidžiame svetimą balsą
Ir pateisinam tą, kuris mirtį vadina pradžia.
Nebebarkim vaikų, kad nežiūri kaltai ir neklauso –
Jie tiesiog nebegirdi, klausydamies roko vogčia.
Paklausyk, kaip jis myli, prakvipęs laukais karaimas,
Kaip vis tėviškę mato mėnulio grakščiam piešiny –
Juosta veidas grubus jau iš bado artumo ištinęs,
Kai visi prie nakvynės namų jam tokie svetimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-02-27 16:42:00
Ilgesys,skausmas labai gražiai, originaliai išreikštas- patiko.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-02-27 13:37:41
juk išties ir yra apie žmogų be vardo ,ir būtent parodyta,kad tauta -ne esmė. Jis ,benamis- myli, mato, turi vertybės ir idealus. Jam reik artumo,kaip ir kitiems ir tikrai lygiai taip galėjau ir apie kitą tautą- tai ne esmė tikrai.
Anonimas
Sukurta: 2007-02-27 13:29:56
apgaubiate šiluma tautinę mažuma. gražu. visgi būčiau linkusi kitą tautybę pasirinkti :) o gal tiesiog žmogų, be sienų, be vardų