Ar girdi, ką tau šneka pražilęs sniegais karaimas,
Atsisėdęs ant slenksčio įkūnytas skausmas nakties –
Prie nakvynės namų, kur, atrodo, nebūnam užgimę,
Bet ateinam trumpam nuo žiemos smaigalių atsitiest.

Kai užpjudytam šuniui atleidžiame svetimą balsą
Ir pateisinam tą, kuris mirtį vadina pradžia.
Nebebarkim vaikų, kad nežiūri kaltai ir neklauso –
Jie tiesiog nebegirdi, klausydamies roko vogčia.

Paklausyk, kaip jis myli, prakvipęs laukais karaimas,
Kaip vis tėviškę mato mėnulio grakščiam piešiny –
Juosta veidas grubus jau iš bado artumo ištinęs,
Kai visi prie nakvynės namų jam tokie svetimi.