Dabar, kai už lango pliaupia lietus, aš žinau, kad kažkas miršta, kad kažkas badauja, kad kažkas kenčia nežmoniškas kančias, kurių aš, dabar sėdėdamas ant fotelio, niekada nepajusiu...
Žinau visa tai, bet nieko nedarau. Tikriausia tai dar vienas mano egoistiškumo įrodymas. Taip, tikrai, taigi dabar aš kuo ramiausiai sėdžiu patogiai įsitaisės fotelyje, židinyje spragsi ugnis, ir aš skaitau, nors nežinau kodėl, bet vis tiek skaitau seniai nusibodusį romaną.
Dabar sekmadienis. Sekmadienio popietė. Lietinga popietė, kas man labai nepatinka. Turiu sėdėt namie ir paprasčiausiai nieko neveikti. Bet tikriausiai aš ir taip visą laiką nieko neveikiu...
Nežinau kodėl, bet mane aplanko graudžios mintys. Nežinau kodėl, bet aš esu vienas, aš ir buvau vienas, aš ir būsiu vienas visą gyvenimą...
Tikriausiai todėl, kad aš esu nepakeičiamas egoistas. Net mano žmona, galiausiai visai nuvargus nuo manęs, susikrovė daiktus ir  iškeliavo pas mamą su vaikais.  Su mano abiem berniukais – paaugliu Tomu ir pirmoku  Danieliu.
Ach, mano jaunėlis (taip aš mėgstu vadint Danielių) , jis kaip ir visi mane paliko... Bet gali taip žymiai geriau, nes užaugęs būtų supratęs, kas per kvailys jo tėvas. Kvailas, išpuikęs, godus – štai koks jo tėvas, ant kurio kelių jis taip mėgo sėdėt ir klausytis mano žemu balsu sekamų pasakų. Bet ne, jis jau greit bus didelis ir nekęs tokių parazitų, koks esu aš, nes tie parazitai tik naikina žemę, tik kenkia visiems savo godumu ir išpuikumu.
Koks aš kvailys, koks aš kvailys ... Net pats savęs nekenčiu. Bet aš toks, ir niekas to nepakeis, mane tokį sukūrė Dievas... Nors ne , tikriausiai  Dievas manęs nė nematė, tik  nelabasis su manim žaidžia, nes jei Dievas egzistuotų, jis būtų išklausęs mano maldas, kurias kiekvieną sekmadienį kaip tikras katalikas aš išsakau. Aš net nuodėmes išpažįstu. Bet ne, tas Dievas nė velnio manęs neišklausė ir kodėl? Ogi todėl, kad ir Jis egoistas. Juk Jis vis skelbia, kad reik Jį garbint, kad reikia Jam  melstis ir kad Jis toks vienintelis pasaulyje.  Argi Jis ne egoistas? Jis tikras egoistas!
Aš nekenčiu pasaulio, nekenčiu šilumos ir nekenčiu savęs... Per mane viskas, per mane, per sumautą egoistą! O dar anksčiau svajojau, kad užaugęs tapsiu garsiu astronautu... Bet tai tebuvo vaikiškos svajonės, kurios sprogo it muilo burbulas.
Dabar aš dirbu sumautoje kontoroje, kurios nekenčiu. Nekenčiu savo darbo, taip, tikrai nekenčiu.
Nekenčiu savęs! Nekenčiu viso pasaulio, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu...
Ką man reiktų padaryt, kad vėl pasijausčiau laimingas? Tikriausiai tik numirt... Tikriausiai tik mirtis mane išgelbės iš šito sumauto pasaulio. Taip, tikrai reik numirt. Numirt. Numirt...
Bet kaip man mirt? Norėčiau, kad paskutinės mano gyvenimo akimirkos būtų laimingos. Laimingos man.
Nes daugiau nieko netrokštu iš savo gyvenimo, tik garbingai numirt.
Kadangi aš joks prodiuseris, joks aktorius, joks dainininkas, negaliu padaryt taip, kad apie mane kalbėtų visa Lietuva. Tai savo mirtim aš būsiu žymus. Bent tris mėnesius.
Turiu lėkti kur nors, kur nors...
Greit apsirengiau ir išdulkėjau kažkur. Net pats nežinau, kur. Tikriausiai ieškot mirties.
Greit bėgau per siauras senamiesčio gatveles. Aplink buvo taip gražu, bet ne grožis man terūpėjo , man rūpėjo numirt. Numirt nepamirštamai.
Greit prieš mane iškilo tiltas, didelis, vienintelis šio miesto pasididžiavimas. Užlipau ant jo, bet šįkart sulėtinau greitį. Kažkoks nusikaltėlis su įkaitu berniuku stovėjo prie pačio tilto krašto. Jis ruošėsi numesti berniuką, jeigu jam neduos malūnsparnio (tikriausiai buvo labai prisidirbęs).
Keista, bet suveikė mano žmogiškosios ląstelės, ir man pagailo to berniuko (o tai labai keista žinant , kad aš toks egoistas). Bet greit tik vienas gailestis virto pykčiu, nenumaldomu pykčiu . Pykčiu tam nusikaltėliui, kad jis drįsta taip elgtis su mažu berniuku.
Keista, bet tas berniukas man priminė mano jaunėlį.
Man reik ką nors daryti... Reikia...
Nepastebėjau, kaip pačios kojos mane nunešė taip arti, taip arti, kad,rodos, gali ranka pasiekti tą nusikaltėlį. Bet staiga vagis numetė, numetė tą vargšą berniuką, (gal buvo išprotėjęs) numetė, numetė...
Mano mintys lėkė pašėlusiu greičiu. Ką man daryt ? Gal pabėgt ir apsimest, kad nieko nebuvo? Gal šokti gelbėt berniuko?
Šokti. Toks buvo mano sprendimas. Galutinis sprendimas. Juk jei berniuko ir nepagausiu, tai bus didvyriškas poelgis. Apie mane kalbės visa Lietuva. Ar šiaip, ar ne taip aš ruošiausi nusižudyti, taigi radau geriausią sprendimą. Juk mirtis man nebebaisi.
Ir aš šokau...