Akmuo gulėjo šalia kelio,
apžėlęs samanų dėmėm.
Ir nesimato jau takelio,
apaugusio žole, gėlėm.
Atklysta tik lietus ar vėjas,
atbėga žvėrys iš miškų.
Tipena vilkas niekadėjas,
pauosto, skuba pėdsaku šaltu.
Kodėl pamiršom šį takelį,
juk mes ne vieškelius išmynę?
Juk takas veda į stebuklų šalį –
į akmenį, kurį širdim vadinam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-02-26 10:43:59
du stulpeliai - manau per ilgą įžanga, jau iškart reikėjo imtis meninių priemonių. dabar kūrinukas toks lengvas ir vos užsimenantis apie kažką, ką turime apmąstyti
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-02-24 21:02:54
į pabaigą vis geryn...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-02-24 19:07:21
Puikus eilerastukas, įsiminė ir skamba mintyse...
Sėkmės :)
12e. sukeisčiau vietomis, ir gale dėčiau aksentą: ...vadiname širdim. labiau jaustūsi išbaigtumas, jūsų atveju norisi dar vieno posmelio :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-02-24 17:31:37
...pasakiškas...
Anonimas
Sukurta: 2007-02-24 17:27:48
mielas
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-24 17:19:33
Toksai gan vaikiškai žaismingas ir ... tradicinis.