Akmuo gulėjo šalia kelio,
apžėlęs samanų dėmėm.
Ir nesimato jau takelio,
apaugusio žole, gėlėm.

Atklysta tik lietus ar vėjas,
atbėga žvėrys iš miškų.
Tipena vilkas niekadėjas,
pauosto, skuba pėdsaku šaltu.

Kodėl pamiršom šį takelį,
juk mes ne vieškelius išmynę?
Juk takas veda į stebuklų šalį –
į akmenį, kurį širdim vadinam.