Jie nemokėjo triumfuoti
Ir savo vartus išnuomojo
Atvirlaiškiams –
Linkėjimai iš Berlyno.

Atvykusių karavanai
Rytais kėdutes išskleidžia
Ir aiškina sūnums motinos
Prekystaliuos nepamiršti
Bitte ir danke.

Vanduo čia žmonėms nepriklauso.
Ančių plunksnos su dumbliais susitapatino,
Ir mėtomi atėjūnų trupiniai –
Tik pelėsiai upeliams.

Rytinė spauda kvepia umliautais,
Tramvajai kasnakt iš taškų išvaduojami,
Geltoni bėgioja pro afišas,
Kuriose mergaitės su iltimis vynus reklamuoja.

Mažos juodaodės nertomis suknelėmis,
Balkonuose milžiniškuose induose
Skrudina pupeles, iš gimtinės atsivežtas,
O Berlynui tai nuosava jau seniai tapo.

Prieš keletą metų miestas mėnulio atsisakė
Nuo tada žvaigždėmis per naktis dviratininkų šalmai tapo.
Jie savo keliuose jaučias geriau
Negu gondolose italiūkščiai.

Sunkiai naktimis parduotuvės užmiega –
Atrodo, prekės, nemigos iškamuotos,
Paryčiais išvargusios krenta.
Kampe patogiausios juodos basutės.

Pusė, kur rytai savo niūrumu prisirakino,
Iškėlė skulptūrą-tanką.
Ir krūpteli, gal viduje tikras,
Tik reikia miltų užuolaidą traukti.

Tuos kartus, kai ranka įsikibusi fotografavau katedrą,
Aštuoni dūžiai išmušė pagrindą:
Visos plytelės iškėlė vardus, kieno pėdas šiandien pasiima.
Vitražo langams įdėjau vienintelį gintarą.