te nutupia ant apklotų taškelių
paskutinis šokis –
puantai neliečia švelnumo –
šilkas su šilku nesusieina
                        eina
                eina
        eina
eina

arbatos iš aido į puodelį
iš tylos į rytą

pėdsakus palieka
permirkę šešėliai
karštuos arbatžolių puodeliuos

prisiminimai nesuvilgyti –
vanduo kilimuos išgėrė save
o mes likom taip ir neišmokę
įsiklausyti į šaukštelių skambesį