Rytiniai polėkiai
te nutupia ant apklotų taškelių
paskutinis šokis –
puantai neliečia švelnumo –
šilkas su šilku nesusieina
eina
eina
eina
eina
arbatos iš aido į puodelį
iš tylos į rytą
pėdsakus palieka
permirkę šešėliai
karštuos arbatžolių puodeliuos
prisiminimai nesuvilgyti –
vanduo kilimuos išgėrė save
o mes likom taip ir neišmokę
įsiklausyti į šaukštelių skambesį