Polėkis

Netiesa,
Kad numiršta Žmogus,
Netiesa, kad pabjūra Gamta.
Mums
Pažįstamas skrydis svaigus –
Ta pati (bet kita!) Visata.

Ir vadinamas
Polėkiu jis
Nenuspėjamo Žemės žmogaus,
Nes už šviesą
Greitesnė mintis
(Nors varikliai erdvėlaivių gaus!).

Mums
Sapnuosis planetų kitų
Ir kvapai, ir jų saulė rami.
Net Anapus
Manęs lauksi tu, –
Mes labai tokie pažeidžiami.

Netiesa,
Kad pabjūra Gamta,
Netiesa, kad numiršta Žmogus, –
Ta pati
Jau kita Visata,
Tik pažįstamas skrydis svaigus...
Vlabur

2007-02-19 10:16:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-02-19 15:53:57

Šviesi daina,kilk ir skriski...

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2007-02-19 11:58:08

Kaip daina - gera, stipri. Daugiau tokių!

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-02-19 10:24:35

Stringa, nes pritariant gitarai ši eilutė iškrinta iš visos dainos melodijos (skiemenuojama stuksenant).
Stringa tik todėl, kad mes esame PAŽEIDŽIAMI.
Ačiū, Kaimyne, – nuostabi poetinė Jūsų klausa!

Anonimas

Sukurta: 2007-02-19 10:23:49

pakilėtas kalbėjimas. tau taurina išsakytas mintis (nors ne visada).