Netiesa,
Kad numiršta Žmogus,
Netiesa, kad pabjūra Gamta.
Mums
Pažįstamas skrydis svaigus –
Ta pati (bet kita!) Visata.

Ir vadinamas
Polėkiu jis
Nenuspėjamo Žemės žmogaus,
Nes už šviesą
Greitesnė mintis
(Nors varikliai erdvėlaivių gaus!).

Mums
Sapnuosis planetų kitų
Ir kvapai, ir jų saulė rami.
Net Anapus
Manęs lauksi tu, –
Mes labai tokie pažeidžiami.

Netiesa,
Kad pabjūra Gamta,
Netiesa, kad numiršta Žmogus, –
Ta pati
Jau kita Visata,
Tik pažįstamas skrydis svaigus...