Pabūkim savimi –
Per daug nutolę –
Svetimi.
Pabūkim atviri,
Lyg vaikiška
Daina ir tyras
Juokas.

Nomeda Jankauskaitė
„Pabūkim savimi“

Kai rašau, už lango ant skardinės palangės kapsi monotoniški rudens lašai. Jau senokai sutemo. Tik užuolaida slepia tirštą spalio vakarą. Tokiu metu norisi imtis tik knygos, gal dar pasižiūrėti televizorių, jei tik šis parodo ką nors vertingesnio. Bet tuomet nieko gero nepasitaiko ir rankomis paliečiu rankraščius. Ne, tai nebuvo mano kūryba, kurią kadaise planavau ištaisyti ir perspausdinti. Pradėjau skaityti Nomedos Jankauskaitės poezijos pluoštelį. Šie trumpi eilėraščiai ir buvo tai, ko norėjau tą niūrų vakarą.

Nomeda Jankauskaitė – įdomi ir originali Telšiuose gyvenanti poetė. Drįstu ją vadinti poete, nes jos kūryba ryškiai išsiskiria iš vietinių poetų paeiliavimų savo stilistine išraiška, minčių netikėtumu, tematika. Neišvengiamai jos poeziją norisi palyginti su Plungėje gyvenančios Julijos Mėčiuvienės kūriniais. Tačiau Nomedos kūriniai nuo pastarosios kūrėjos skiriasi kur kas subtilesniu žodynu bei tematika, nors abiejų rašančiųjų kūriniai turi vieną ypatybę – pasižymi glaustumu ir dažniausiai akivaizdžiai netradicine eiliuote. Todėl šiuos kūrinius vertėtų išskirti į poezijos porūšį, savo ypatybėmis labai artimą rytų šalių poetiniams kūriniams, tokiems kaip haiku, tanka ir kitiems. Žinoma, tas panašumas daugiau išoriškas, nes vidinė struktūra atspindi kitokį pasaulėvaizdį, mintys dėstomos nesilaikant gana griežtų rytų šalių poezijos kanonų. Tačiau vien minčių glaustumas šiuose eilėse nejučia priverčia prisiminti geriausius japonų poezijos pavyzdžius. Be abejonės, ir pati poetė nėra abejinga šios šalies poetų kūriniams. Tačiau verta pastebėti, kad Nomeda savo kūrybinį kelią pradėjo dar net neskaičiusi japonų autorių eilėraščių. Lietuvoje tanka ir haiku plačiai pradėti spausdinti dar visiškai neseniai, prieš 6– 7 metus, nors pavienių vertimų, savaime aišku, pasitaikė ir anksčiau.

Nomedos Jankauskaitės lyrika nedaugeliui suprantama. Jos kūrinių koncentracija vaizdinių atžvilgiu kai kam gali atrodyti absurdiška, nesuvokiama, be jokios logikos ir nepamatuojama. Nomedos kūriniuose kiekvienas sakinys gyvena tarytum visiškai atskirą gyvenimą. Dėl to, kai kurie kritikai gali neatsisakyti pagundos autorę kaltinti savo eilių „lipdymu“ paimant sakinius iš svetimų literatų poetinių kūrinių. Tačiau nėra nieko panašaus. Ir pati autorė vengia bet kokio plagijavimo ir įtakų vaikymosi. Eilėse sukaupta minčių ir vaizdinių koncentracija – ištisas mikropasaulis – pačios Nomedos išgyvenimai, patirtis, prisiminimai, vingrios asociacijos ir jausmai. Be abejonės, patys kūriniai kur kas aiškiau byloja apie pačią kūrėją nei ištisi tekstai kritinių pasamprotavimų, pvz.:

Apsnigo rugiais –
Ruduo užskleidė
Žvaigždynų raides...

...arba kitas...

Kieme pražydo
Vienišas prisiminimų takas,
Palydimas Mocarto baladės.
Pūga vaivorykštėn įpynė
Tylią pelėdos sakmę.

Poetės vidinį pasaulį aiškiai ir nedviprasmiškai atspindi ir šis savitas ir senokai parašytas kūrinėlis:

Šukuojant
Kaktuso spyglius
Delnuose rasa užsiliepsnoja.
Rūdyse stumdosi
Pageltus praeitis
Ir atgarsį atranda
Vėjo peteliškė.

Šios poezijos kūrėja mėgsta savo pačios sukurtus įvaizdžius bei pasakymus pakartoti net keliuose kūriniuose. Dažnai pasitaiko rudens įvaizdis, meteoritų žaidimai, atogrąžų atomai, erdvės bei laiko transformacija, pasikeitimai, lūžiai, o galų gale – paprasti kaštonai, topoliai, Mocarto kūrybos atgarsiai... O kiek dar yra nebepasikartojančių motyvų! Paletės kūryba yra gana spalvinga, įvairi.

Nomeda gimusi Telšiuose. Jos kūryboje gausu nedviprasmiškų pėdsakų, bylojančių, kad ji neabejinga gimtajai vietai. Pasirinkau šį bevardį eilėraštį, nes čia piešiama miestui būdingo peizažo dalis, persipynusi su autorės išgyvenimais ir prisiminimais:

Naktyje – ruduo
Veidrodiniam Masty
Veidrodiniai provincijos
Atspindžiai. Valiūkiški
Meteoritų žaidimai.
Dilgelių puokštės juokavo
Ir glostė rankas.

N. Jankauskaitė rašo nedaug. Labai svarbu, kad dauguma poetės kūrinių sukurti gana seniai. Tačiau reikia manyti, kad autorė neapleis šio savito užsiėmimo ir gims dar ne vienas gražus kūrinėlis. Savo nenuoseklų poetės pristatymą baigiu šiuo savitu eilėraščiu:

„Traukinyje“

Skaitymas. Dvi linijos
Delne. Prasilenkė toly
Du montekristai. Žvaigždynas
Žvelgė į tolį.
Nuotaikų pasikeitimai.
Ir vėl.