Ant tilto...

Santrauka:
Gyvenimo proza eilėse
Stovėjau ant tilto ties tava Vilkija,
Jungiančio gyvus su norėjusiais kurti.
Šokti norėjau į poezijos gelmę.
Tu praeidamas man pakuždėjai.

Nevanduo tai, tik – gyvenimo upė.
Ir į saują įdėjai norą jausti ir kurti.
Palikai be noro – nuo tilto nupulti,
Suglumusį, su baltu lapu be raidžių.

Palinkėjęs man likti šioj purvinoj pusėj,
Išėjai ten, kur šviesu ir tau bus gerai.
Tavo pažadą trinamas aš vis tęsiu.
Ir laukiu, kai upėje baigsis vanduo.

Kas nekenčia manęs, tas rašo ir kala
Taisykles jausmams ir saviraiškai.
Ir aš neišmokau skaičiuot necenzūrą,
Matau gyvenimą tokį, koks būna...

Trinamas aš išblykštu, susiglamžau.
O raidės manyje ryškėja raukšlėse.
Gyvenimo proza atsispindi eilėse.
Net laikas jau neišblukins užrašytų minčių...
__________________

Vėl žengiu per tokį pat tiltą
Per Vilnelę ties Bernardinais.
Matau siluetą moters, kuri seka tave.
Kažin ar pažins ji mane?

Įdomu, ko ji man palinkės...
Baltas lapas

2007-02-18 16:39:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-02-20 00:08:54

Susitikę ant tilto, ties Vilnele
Mes prasilenkėm tyliai ir oriai.
Nuėjai tik nužvelgus mane.
Nekvietei sekti tave. Ir nereikia.

Gal pykai, kad Tavęs neskaičiau.
Nepažinai manęs savo raštuose.
Nežinau. Tu skendai pati mintyse,
Kurių nebespėjai gyviesiems palikti.

Man tik žvilgsnio būtų užtekę suprast.
Kaip jauties be saviraškos formų
Be teptukų, plunksnų ir žodžių,
Kaip išsaigoti norą viltingai gyventi.

Visa tai plikai šiame esamajam krante.
Ir žvilgsniu sviedei: – Te naudokis.
Tereikia išmokti gyvenimu džiaugtis,
Dalintis kūryba, kol esam gyvi su kitais...

Man žvilgsnio pakako, kuriuo
Atsigręžęs lydėjau nuolstant tave
Man jis sakė, kad kelio ieškoti
Reikia kažkur giliai savyje...

Juk menas neduoda atsakymo,
Kaip gyventi neperėjus tilto...

Anonimas

Sukurta: 2007-02-18 23:38:25

šilti žodžiai žmogui, kad nebūtų taip šalta išeiti