Stovėjau ant tilto ties tava Vilkija,
Jungiančio gyvus su norėjusiais kurti.
Šokti norėjau į poezijos gelmę.
Tu praeidamas man pakuždėjai.

Nevanduo tai, tik – gyvenimo upė.
Ir į saują įdėjai norą jausti ir kurti.
Palikai be noro – nuo tilto nupulti,
Suglumusį, su baltu lapu be raidžių.

Palinkėjęs man likti šioj purvinoj pusėj,
Išėjai ten, kur šviesu ir tau bus gerai.
Tavo pažadą trinamas aš vis tęsiu.
Ir laukiu, kai upėje baigsis vanduo.

Kas nekenčia manęs, tas rašo ir kala
Taisykles jausmams ir saviraiškai.
Ir aš neišmokau skaičiuot necenzūrą,
Matau gyvenimą tokį, koks būna...

Trinamas aš išblykštu, susiglamžau.
O raidės manyje ryškėja raukšlėse.
Gyvenimo proza atsispindi eilėse.
Net laikas jau neišblukins užrašytų minčių...
__________________

Vėl žengiu per tokį pat tiltą
Per Vilnelę ties Bernardinais.
Matau siluetą moters, kuri seka tave.
Kažin ar pažins ji mane?

Įdomu, ko ji man palinkės...