Tegu staugia sau kojotai
Vidury tamsios nakties,
Tegul verkia mano šprotai,
Kad nevalgau jų vilties...

Ten už lango vėjas siaučia,
Kažkas dainuoja dainą graudžią,
Bet tikriausiai ten tik girtuoklis,
Pasiilgęs laimės vėduoklės.

O už sienos jau ir barnis,
Kur galėtų būti garnys?
Ar dėl panašių niekų
Ginčijasi pora vienu du.

O per televizorių – alaus reklamos
Nežiūri jų net prasčiausios damos,
Tik girtuokliai vyrai spokso išsižioję –
Atrodo niekas kitas jiems nebegalioja.

Tai mano pasaulis, kuriam gimiau,
Kuriam gyvenu, kuriam ir mirsiu.
O gal aš jau miriau?
O, jau atrodo – iš naujo gimsiu...