Jei du keliai šią naktį mudviem išsiskyrė,
Jei nėr prasmės toliau keliauti mums kartu,
Mane gal žmonės peikė, o Tave išgyrė,
Aš niekada neliksiu ten, kur būsi Tu.

Aš mintyse jaučiuosi, jog esu Tau sesė,
Nors tu juokingas kaip ir tas dangus,
Kuris palijus lietui sausint žemę tęsė.
Man Tu toks mielas paprastas žmogus.

Pažvelk į dangų – saulės nepasieksi,
Ir debesys nuo mūsų šiandien taip toli.
Gyvenimo per daug, manau, neatsirieksi,
Jei tiktai sėdi lovoj, valgai ar guli.

Pabūk šalia manęs bent paskutinį kartą,
Nuplauk grublėtas savo dulkinas rankas.
Aš paskutinį kartą tarsiu Tavo mielą vardą,
Ir tu išeisi per pusnynus, per tuščias lankas.

Man nepalikęs savo žvilgsnio paslaptingo,
Netaręs meilės žodžio, šiandien tyliai išeini.
Tą naktį rudenio žvarbaus ir nelaimingo
Daugiau nesužinosiu niekad, kaip Tu gyveni...