Praūžiant viesului

Tik gimęs, plešiasi nuo žemės
ir minta skausmo ugnimi.
Pečiais į dangų sunkiai remias
ir žvilgsniai kaip žaibai pikti.

Kaip keršto angelas atskris su vėju,
išskleis galingai plakančius sparnus.
Širdis, taip plakt čionais turėjo,
bet nyko ji kaip merdinti viltis.

Pajuodęs kraujas upėmis tekėjo
ir sielą nerimas nagais draskys.
Ir kas gi, kas gi patikėt galėjo,
kad tai tik akmeniu atklydusi lemtis.

Bet štai, staiga pradėjo nykti,
pašėlusio, bedvasio milžino ranka.
Ir iš visų jėgų pradėjo klykti,
bejausmė, mirtinai klaiki tyla.
Džyzas

2007-02-11 21:16:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-02-12 10:21:21

mistiškas ir smulkiai plėtojantis vieną temą. ne bėgiojantis ir ne fragmentiškas. viena vertus, išsamus, užbaigtas ir pilnas, kita vertus, apsiribojantis tik vienu aspektu. tačiau žodingas ir skambus. tai dideli pliusai

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-02-11 21:30:11

Net pašiurpau, - taip vaizdingai parašei :) ypač - "klykt ... tyla"