Tik gimęs, plešiasi nuo žemės
ir minta skausmo ugnimi.
Pečiais į dangų sunkiai remias
ir žvilgsniai kaip žaibai pikti.

Kaip keršto angelas atskris su vėju,
išskleis galingai plakančius sparnus.
Širdis, taip plakt čionais turėjo,
bet nyko ji kaip merdinti viltis.

Pajuodęs kraujas upėmis tekėjo
ir sielą nerimas nagais draskys.
Ir kas gi, kas gi patikėt galėjo,
kad tai tik akmeniu atklydusi lemtis.

Bet štai, staiga pradėjo nykti,
pašėlusio, bedvasio milžino ranka.
Ir iš visų jėgų pradėjo klykti,
bejausmė, mirtinai klaiki tyla.