Santrauka:
Eksperimentas su širdimi
Tuk, tu-tuk, tu...
Sustoki Tu širdie, ant bedugnės krašto.
Lengvai iškvėpki Tu. Ir Tu nebeplaki.
Žiūrėki - šiandien pasaulis išprotėjo,
Pasaulis juokias - o Tu? Tu turi juk plakti.
Prieiki, Tu prie meilės skardžio krašto.
Prašau, nešoki Tu į užmaršties bedugnę.
Stovėdamas įsiklausyki, ką širdis Tau sako.
Mylėki, kad širdis turėtų, kam plakti.
Tu, tuk-Tu juk širdis - nurimti negali,
Tylėk Tu, net jei iš skausmo plyštum.
Pasaulis juk, tik Tavęs neprisimintų
O kas, jei imtum Tu ir visai sustotum?
Jaučiu širdim, klaikus pasaulis būtų,
Visi pradėtų mirti, eilėraščių nereiktų,
Kasdienis gėris nuo mūsų nusisuktų
Ambicijos ir tos, ko gero tik pasibaigtų .
Todėl nereikia atsilyginti blogiu už gėrį,
Tam, kad širdis turėtų smarkiau plakti.
Kad nepradėtų dusti nuo jausmų stokos,
Kol mylime, mylėkime širdimi - tegu ji plaka
Tuk, tu-tuk, tu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-02-12 20:09:09
Ačiū :) Bandau taisytis, kaip tuksėtu šis gabaliukas :)
Sustotum Tu širdie, bedugnės pakrašty.
Lengvai iškvėptum Tu. Ir Tu nebeplaktum.
Žiūrėtum Tu - kaip pasaulis Tavo išprotėja,
Pasaulis juoktūsi - o Tu? Tu juk plaktum.
Anonimas
Sukurta: 2007-02-11 19:19:06
tikriausiai norėjai žaisti ritmu. :) tuo "tuk-tuk-tu" ir t.t. iš esmės tau beveik pavyko, tačiau kai kur tas "tau", "tavo", "tu" per daug nenatūraliai skamba, nes rodos, jog tie žodeliai ten tik dėl to skambesio. manau, būtų geriau jei pasirinktum žodžius su skiemeniu "tu" tada išloštum daugiau. ir eilius nebūtų "tu" įvardžio kartotinis.