Tuk, tu-tuk, tu...  

Sustoki Tu širdie, ant bedugnės krašto.
Lengvai iškvėpki Tu. Ir Tu nebeplaki.
Žiūrėki - šiandien pasaulis išprotėjo,
Pasaulis juokias  - o Tu? Tu turi juk plakti.

Prieiki, Tu prie meilės skardžio krašto.
Prašau, nešoki Tu į užmaršties bedugnę.
Stovėdamas įsiklausyki, ką širdis Tau sako.
Mylėki, kad širdis turėtų, kam plakti.

Tu, tuk-Tu juk širdis - nurimti negali,
Tylėk Tu, net jei iš skausmo plyštum.
Pasaulis juk, tik Tavęs neprisimintų
O kas, jei imtum Tu ir visai sustotum?

Jaučiu širdim, klaikus pasaulis būtų,
Visi pradėtų mirti, eilėraščių nereiktų,
Kasdienis gėris nuo mūsų nusisuktų
Ambicijos ir tos, ko gero tik pasibaigtų .

Todėl nereikia atsilyginti blogiu už gėrį,
Tam, kad  širdis turėtų smarkiau plakti.
Kad nepradėtų dusti nuo jausmų stokos,
Kol mylime, mylėkime širdimi - tegu ji plaka

Tuk, tu-tuk, tu...