Kada į stogą daužos vėtra
ir tyliai verkiantis lietus.
Lapus į dangų kelia vėjas,
užkloja kilimu laukus.
Lange matyt mergaitės veidas
ir ašaros drėkinančios skruostus.
Į pietus tyliai skrido gandras,
ramiai kilnodamas sparnus.
Gatve vanduo upe tekėjo,
kieme nustojo kaukt šuo.
Miškais, laukais lėtai atėjo,
auksiniais kailiniais ruduo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-09 23:25:41
Čia - vienas geriausių tavo kūrinių. Tikrai, nors ir paprastai sueiliuotas, jaučiama mažytė pažanga ypač lyginant su kitais, anksčiau sukurtais kūriniais, nors momentais kai kurie išsireiškimai tikrai gadina bendrą vaizdą - tie nepasisekę intarpai skamba saldžiai ir skurdžiai, kai kurie įvaizdžiai nėra originalūs: užkloja kilimu laukus; Lange matyt mergaitės veidas
ir ašaros drėkinančios skruostus. Tokių dalykų skaityta jau pakankamai daug. Čia jokia naujiena.