Kada į stogą daužos vėtra
ir tyliai verkiantis lietus.
Lapus į dangų kelia vėjas,
užkloja kilimu laukus.

Lange matyt mergaitės veidas
ir ašaros drėkinančios skruostus.
Į pietus tyliai skrido gandras,
ramiai kilnodamas sparnus.

Gatve vanduo upe tekėjo,
kieme nustojo kaukt šuo.
Miškais, laukais lėtai atėjo,
auksiniais kailiniais ruduo.