Jau nuo skardumo mano ausys vysta –
Nebeįdomu ir net negilu.
Juk žodžiai rūgtelėję, vakarykščiai,
Apraizgyti kasdieniu kartumu.

Tik juokas iš pakampės aiškiai rodo –
Tuščia skardinė skamba kaip pilna.
Išeik į kiemą – nužiūrėk aruodus.
Tuščia lentelė. Jų išties nėra.

Ten katinas vaidins bohemos bosą
Melu aplipus jo viena akis.
Bet jeigu šeimininkas nusikosės –
Jį tuoj iš baimės priepuolis ištiks.