Brangieji, turbūt kaip ir aš
Nepastebėjot, kad jums
neprisistačiau, nepasisveikinau
ir šitą klaidą štai taisau:

Tiesiu aš dešinės penkis
Ir duodu ranką sau nukirst
Už tai, ko dar neparašiau,
Nors tuo senai tikiu ir gyvenu.

Nepretenduoju tapt poetu,
turiu profesiją ir šeimą,
O jeigu apie galvą liaudiškai –
Tai pas mane – „visi namie“.

Esu tik vėtytas ir krikštytas
gyvenimo vyriškis,
pažinęs žmogaus kūną,
bet ne moters sielą...

Aš pažinau gyvenimą,
deja, ne tokį, kaip kiekvieno jūsų.
Iš kasdienybės pelenų (iš Lietuvos)
aš pakilau gyventi eilėse...

Bendraut nemoku
su merginomis – poetėmis,
Rašančiomis nuostabias,
gyvenimu pagražintas eiles.

Ir jeigu mes nesusitiksim niekad –
Jūs jau gyvenat mano širdyje.
Meldžiuos gyvenimui aš
Jūsų mintimis ir posmais.

Žinokit tai, ką rašau yra tiesa,
Bet nekartokit jos – labai prašau.
Sakau visiems jauniems poetams (sau)
tik būkit savimi ir kurkit.

Kada nors tai suprasit,
O aš juk, matot, paaiškinti nemoku.
Nesupykit, jeigu įsijausiu eilėse
Ir liksiu jums nežinomu poetu.

Prašau suprasti, kaip naujoką
Šiek tiek užstokit, bet – ne šviesą,
Turiu aš teisę egzistuoti
Ir likti paprastas gyvenimu...