Tada švelnumą pajutau šalia.
Ir troškulį, kažkur giliai gerklės dugne.
Ir aimaną girdėjau, ne greta.
Tačiau kažkur toli, pasąmonės krašte.

Mėnulio pilnaties budriam sapne
Kopiau kalnan, ties šiaurine žvaigžde.
Pilis, kur mėnesienos šviesoje
Kadais atsispindėjo ežero stikle.

Prasklęsdamas pro Aitvaro klerus
Buvau nerūpestingai nejudrus.
Nelojalus ir nebylus.
Tačiau kažkaip keistai juslus.

Malšinęs troškulį gaivia rasa
Aš apgirtau ryto vėsa
Ir nubudau pavasario kripte
Šaknim į žemę, svajom į dausas.