Santrauka:
Bėgsi, bėgsi... Numirsi – vėl bėgsi.
Tu skinsiesi kelią tarp knygų lentynų,
Tu skubėsi, gal griūsi tarp rudenio kmynų,
vėl kilsi, bet klupsi tarp žodžiais parašytų satyrų.
Susigėdęs vėl bėgsi nuo savo aklųjų kaimynų.
Gal nupulsi į dangų, paslydęs ant
liepsnojančios Letos upės žabangų.
Ir kai jausi, kad kažkas Tave saugo –
po Tavo sidabru nebelieka jau aukso.
Senas dailininkas palaikys tave bepročiu.
Aš Tau paprastą akmenį dovanosiu.
Tu pravirksi kaip kūdikis, bet bėgsi toli,
nes matei, kad taip daro bepročiai visi.
Bet ateis laikas, kai Tu sustosi...
Pasipuoši juodai ir nebekvėpuosi...
Tau mojuos angelai – gležni, bejėgiai,
(bet Tu ir čia vis bėgi bėgi bėgi) - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-06-17 18:43:11
Kmynai rudenio... gražu
"juodai pasipuoši ir nekvėpuosi" ;-)
Matyt ne angelai bejėgiai, o tu
Anonimas
Sukurta: 2005-06-17 08:24:07
sudomino Leta ir dovanotas akmuo.yra poezijos yra...neatimsi.