Pirmasis gundymas

Kažkur velniai dainuoja malonumų gamą. Stoviu ir tyliu, užsikimšusi ausis. Oi, reikia užverti dar keletą pažeidžiamų angų- kartais akys, žibantys gintarai, susivilioja greičiau nei skrieja žodis..
Užsimerkiu. Bet oi, oi kaip traukia pavirst paršu ir paskrajot po malonumų katilus..
Reikia, reikia užverti sielą nuo šitos smalos. Gana. Ryžtingas mostas- ir mažutė nusiminusi baltutė siela susirango į kamuoliuką miegui- kol begėdžiai gundymo meisteriai –pekliniai- nutils.. Pakentėk, mažute, tyrumas- vertingiausia dievų dovana.
Malonumų gama nesiliovė, o aš didvyriškai stovėjau, tylėjau ir laukiau. Užsikimšusi ausis, užmerkusi akis ir užvėrusi sielą..
Keista, jog atsibudau juoda ir paklaikus nuo pykčio dėmių švariam sielos rūbe.
Nes pasidaviau baisiausiai pagundai- neleisti sau atrasti, pažinti, ieškoti.
Nes tikrasis juodregystės tėvas- veidmainiškas asketiškas teisumas.
Nes kartais protas klysta labiau nei širdis.