Džiaugiuos matydamas,
kaip rankos kyla
aukščiau už vieversius.
Virš debesų.
Virš vėjų.
O rankos, rankos!
Kiek daug stebuklų lietė
jūsų pirštai.
O kiek dar lies!?

Aš nežinau, kaip atsitiko –
galbūt reikėjo suokalbio su Mintimi,
gal duona auganti
mus moko atsiminti
kelius,
kuriais atėjom čia,
ar buvom pasėti?
Bet akys jau išmoko Žmoguje regėti
peizažą kosmoso
ir jausti
pradmenis dievybės
širdyje.
Galbūt išties
mums reikia pavydėti,
kad mokame gražiai sukurt SAVE.

O rankos meldžiasi be poilsio, pavargę,
ir danguje
jų prakaitu
jau prausias geležis...