O mūza, kur gi tu esi,
kodėl daugiau neaplankai manęs?
Už jūrų marių gyveni,
o gal čia pat, šalia manęs?
Ateik, atskrisk į mano širdį,
surask į mano sielą vedančius kelius.
Suteik nors trupinėlio dydžio viltį,
lyg po žiemos ilgos pažadinki jausmus.
Kad aš kaip vieversys į giedrą dangų
pakilčiau ir giedočiau poemas.
Ir kad tave paėmęs aš ant rankų
kaip lengvą naštą neščiau per dienas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-02-03 10:07:58
manes, manes, mano, mano, as, as...
to per daug.
mielas kvietimas, bet geriau jausmams tiktu, o ne poezijos skilciai.
sekmiuko ieskant Muzos. Taip saukiant tikrai ji ateis ir pasiliks salia ;-)
Anonimas
Sukurta: 2007-02-03 01:22:02
toks sausokas ir iš reikalo :)
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2007-02-02 23:44:43
vyturėlis dainorėlis, dangaus rudimentas
prievartauja nuogą mūzą, mokės alimentus
mūs senolių tarti žodžiai šiandie nuvertėję
ar suprasi laimės vertę vargo neturėjęs
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-02 22:14:30
Paprastas, klasikinės komponuotės kūrinys, kurio žodynas siekia tarpukario laikotarpio llietuvių poezijos lygį, tik truputį prasčiau. Tačiau jau galiu pasakyti, kad šis kūrinys truputį yra svaresnis ir stipresnis negu prieš tai buvusieji. Ir tai jau pakankamai gerai. O jei autorius išsivaduotų iš standartų gniaužtų - būtų visai nuostabu.