O mūza, kur gi tu esi,
kodėl daugiau neaplankai manęs?
Už jūrų marių gyveni,
o gal čia pat, šalia manęs?

Ateik, atskrisk į mano širdį,
surask į mano sielą vedančius kelius.
Suteik nors trupinėlio dydžio viltį,
lyg po žiemos ilgos pažadinki jausmus.

Kad aš kaip vieversys į giedrą dangų
pakilčiau ir giedočiau poemas.
Ir kad tave paėmęs aš ant rankų
kaip lengvą naštą neščiau per dienas.