Santrauka:
Atsiminus obuolį
Dabar ne aš,
O laikas noksta -
Ateis ir pasakysiu:
-Nebijau mirties.
Net rudenį
išlikęs
nenuskintas
obuolys,
Palikęs šaką
Krenta pats žemyn..
Kuomet tiesa harmonijoj,
Kai jos nereikia plėšyti ar keisti —
Ji išmintim įveikti baimę moko
Ir Dievas laimina tikėjimu:
- Ateik!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-26 21:59:10
Labai didaktiška pradžia, kaip klasikinio Šekspyro veikalo fragmentas. Toliau nuo "Palikęs šaką Krenta pats žemyn..." eilėraštis, mano manymu, šiek tiek pagyvėja. Atleisk, truputį čia susivėlė...
Anonimas
Sukurta: 2007-01-26 20:03:05
Daug čia nepasakysi, tiesiog gražu. O ką daugiau sakyt, kai viskas taip paprastai ir tikrai turi savo vietą eiliuje. :)