Ne kartą teko girdėti, kad popkultūra arba, kitaip tariant, „masių“ kultūra yra tarsi kultūros avangardas. Ją stebi ir vertina daugybė vartotojų. Kaip ten bebūtų, šiame popkultūros vandenyne ne taip lengva atsirinkti vertingesnės meniniu požiūriu muzikos ar per muilo operas atrasti geresnį vaidybinį filmą.
Mąstydamas panašiomis temomis, su nostalgija skaitau istoriją, kai grupės „The Beatles“, „Queen“ arba rokenrolo karalius Elvis Presley buvo popkultūros reiškiniai, ne tik kūrę ir atlikę muziką, tačiau sugebėję keisti visuomenę ir visą pasaulį. Visiškai akivaizdu, kad dabar muzikantai savo muzika nebegali nieko pasakyti be pačios muzikos grojimo. Kažkas pašmaikštavo: „Visa muzika sugrota, tik visi pinigai nepaimti“.
Ką naujo galima sukurti ir vardan ko protestuoti ar maištauti? Dingo rokeriai, soul mėgėjai, naujieji romantikai, vėliau reiveriai ir kiti naujesnių srovių atstovai. Vieni ėmė mokytis (kaip gražiai skamba – akademinis jaunimas), o kiti – ką, nuo ekstazy dūsta?
Kažkaip labai tolerantiškai nusiteikęs būdavau tiems atlikėjams, kurie dainuodavo pagal įrašytą fonogramą – et, čia gi popmuzika. Ir jeigu kažkam patika „69 danguje“ arba „Yva“, tai tegul... Na, šių merginų bent jau figūrėlės gražios, o, be to, niekas neverčia jų muzikos klausytis. Tačiau kai Lietuvos popkultūros horizonte pasirodė Mindaugas Jonušas – Minedas – nieko nesupratau. Pamatęs pirmą kartą televizijoje jo pasirodymą, sprogau iš juoko ir galvojau, kad viskas tuo ir baigsis. Deja. Dabar, pasirodo, šis absoliučiai be klausos, sceninio judesio, pojūčio, įvaizdžio ir kitų dalykų (dėl ko jis yra žinoma nekaltas) „atlikėjas“ važinėja koncertuodamas ir tarsi klounas (be vaidybos!) juokina publiką.
Išvada peršasi viena: arba mūsų popkultūrai, kurios flagmanas yra muzika, reikia absoliučiai nieko neišmanačių žioplų, o gal netgi psichikos ligomis sergančių asmenų, arba talentų. Bet susidaro įspūdis, kad pastarieji taip „neveža“, o apie vidutinį lygmenį apskritai neverta kalbėti. Taigi, ko dar sulauksime? Tikrai ne naujojo Elvio Presley`io.