Tiesiog eiliuota pasaka apie princą ir mergaitę

Buvo senis ir senutė
Nebuvo susitarę
Ir bulvių neskuto
O kai vakaras ateidavo
Anksti miegoti eidavo.
Turėjo seneliai dukrelę,
Kuri avelių neganė...
Ji šarvus nešiojo
Ant žirgo jojo
Ir slibinus iš pilių vejojo
Sugebėjo dukrelė ir štangą iškelti
O prireikus ir savo arklį pakelti.
Tačiau vieną kartą
Argi gaila
Pamilo kaimo mergaitė
Princą Jogailą.
Jogaila pilį gyveno...
Jis dirbti nemėgo,
Ilgai miegodavo ir slibinų bijodavo...
Sumanė mergaitė nueiti pas princo tėvą – Karalių galingą.
Ir paprašyti Jogailos rankos kilmingos.
Kaip tarė, taip ir padarė...
Viską išgirdęs, karalius kvatojos, kvatojos ir tarė:
- Miela mano, tu apie princą nesvajok. Jam patinka tik drybsoti ir slibinų bijot.
Nors blondinė buvo mergelė
Tačiau mokėjo daugybos lentelę...
Ir sugalvojo ji planą protingą.
Paėmė ji maišą
Kuriame per žiemą bulves laikė...
Naktį pas princą į bokštą įlipo
Ir labai švelniai į maišą sukišo...
Parjojo laiminga mergaitė pas tėvelius
Vestuves iškėlė ir dabar dar gyvena
Laiminga kaimo mergaitė
Ir princas šiek tiek nelinksmas.