Žmogus gyveni ir nežinai, kaip čia toliau bus. Lyg ir žiema, lyg ir ne. Žodžiu, klimato atšilimas. Gresia visokie potvyniai. Maišatis visur, tiesiog makalynė. Baisu, kad tie ledynai tikrai nepradėtų tirpti. Apie ozono skylę jau nebekalbu, prie jos pripratome kaip prie skylėto biudžeto. Visuotinis tvanas – va čia tai jėga. Įsivaizduokite, kad informacijos priemonės paskelbia (aišku, pavėluotai), apie artėjantį tvaną. Lietuviai puikiai žino, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas ir puola gamintis visokias plaukimo priemones: valteles, plaustus ir t.t. Tačiau valstybės galvos pasitarę ir tam sugaišę dar brangaus laiko nusprendžia, kad visiems reikia statyti vieną didelį laivą, ir taip gelbėti visą tautą. Kadangi iš tokių laivų istorijoje buvo žinomas tik vienas ( neminint nelaimingojo „Titaniko“) – Nojaus Arka, tai pirmiausia į darbą įkinkomi istorikai bei archeologai. Jie per rekordiškai trumpą laiką paruošia projektą. Po to prasideda statybos darbai. Nebelieka bedarbių. Bankrutuoja aludės, nes niekas nebeturi laiko sriubčioti alų. Nutarukiama eilinė Seimo narių sesija ir nariai kantraiai darbuojasi kartu su liaudimi. Saugumas bei kitos panašios organizacijos apsimeta tikriną laivo saugumą, o iš tiesų tyliai atrinkinėja, kas paklius į jį, o kas – ne. Kai laivas baigtas, į jį pakliūna tik išrinktieji. Kyšiai čia nelabai padeda (tik viešai taip sakoma), nes kiekvienas atkakliai grūmiasi dėl vietos po sėdyne ar po kojomis. Likusieji už borto nesnaudžia ir rodo asmeninę iniciatyvą: stengiasi prisitvirtinti prie laivo sienų. Todėl Nojaus Arka ima panašėti į kažkokį keistą statinį su kregždžių lizdais iš šonų.
Laivo viduje susigrūdusieji iš pat pradžių griežtai pasiskirsto: kairė, dešinė, centras. Kadangi vanduo grėsmingai kyla, tai po trumpų debatų išrenkama Nojaus Arkos Taryba. Kas šiais laikais klausytų vieno Nojaus – va, Prezidento, ir tai – neklauso. Tada, po audringų rietienų, nustatomas kursas – artimiausios viršukalnės link. Aišku, iškeliama trispalvė, ir garsiai skambant himnui, (kad nesigirdėtų bangose žūstančių tautiečių klyksmų), laivas išplaukia. Jame kunkuliuoja aistros, verda gyvenimas:
- Tamsta pasitrauk ir leisk man atsisėsti.
- Dar ko? Čia mano vieta.
- Ne, čia mano vieta, na pasislink, leisk atsisėsti.
- Žemėje tu tai atsisėstum už kyšių davimą, oi atsisėstum.
- Ką? Aš daviau kyšį? Ar matei?
- Na, nejaugi savo uošvienę už dyką įspraudei į triumą su gyvulėliais?
- Cha cha cha... ar girdite, ką šitie du kalba – uošvienę su gyvuliais uždarė?
-Taigi taigi, o aš vis spėlioju – kas ten, apačioje bliauna?
- Kas bliauna? Kur bliauna? Tai, tur būt, dešinieji mitinguoja?
- Oho, žiūrėkite, jau ir kairėje dėl vietų pešasi.
- Sėdi, tai ir sėdėtų sau patenkinti.
- Užtenkamai jau prisisėdėjo. Ech, kad taip juos stumtelėjus... tada ir mes galėtume kur nors pritūpti.
- O ką? Pabandom. E-e-e-i uchnem!
Taigi, retkarčiais įvykdavo tokie nedideli pasistumdymai, tuomet keletas žioplesnių skrisdavo per bortą, kiti prisėsdavo ar pritūpdavo, laivas pavojingai pakrypdavo tai į kairę, tai į dešinę, tačiau Nojaus Taryba greitai imdavo vairą į rankas ir išlygindavo kursą.
Maisto ir geriamo vandens stygiaus beveik nesijautė. Tie, kregždžių lizduose prie laivo šonų, drumstame vandenyje gaudė žuvį, o už tai gaudavo įvairių privilegijų – pvz. įlipti į laivo vidų. Kadangi visą laiką lijo, tai norint atsigerti, tereikėjo tik plačiau išsižioti – geriausiai sekėsi tiems, kurie buvo įpratę daug rėkauti ir komanduoti. Iš tamsesnių laivo kampelių retkarčiais išvinguriuodavo dūmelis, pasklisdavo keistas kvapas. Mat verslo atstovai, neramios prigimties varomi iš dumblių bei meldų bandė gaminti naminę ir tabaką. Patylomis mezgėsi prostitucijos pumpurai. Galvą ėmė kelti korupcija.
Retkarčiais vienas kitas (dėl akių) būdavo sučiumpamas ir tada pagausėdavo ascenizacijos bei gyvulių prižiūrėtojų gretos. Beje, gyvulius skersdavo, sako, ten apačioje, buvo net keletas rūkyklėlių, deja, paprastoms masėms tekdavo tik ragai ir kanopos.
Retkračiais Nojaus Arka susitikdavo su kitais laivais. Tada įvykdavo derybos, vizitai, banketai, būdavo rašomi protokolai. Visus vienijo bendras tikslas: nebe Europos Sąjunga, kuri liko po vandeniu, o išsvajotoji žemė. Tačiau tvanas nesiliovė, dalis laivo gyventojų patys išmirė, silpnesnieji buvo patylomis išstumti per bortus...daugelis netgi sugebėjo nuplaukti į kitus laivus. Gimstamumas buvo labai ribojamas, taigi naujoji karta augo nedrąsi ir negausi. Laive pasidarė kur kas erdviau. Kai kas netgi visai patogiai įsitaisė. Maisto užteko, nes, tebesitęsiant tvanui, labai pagausėjo žuvies ištekliai.
Vieną miglotą apyaušrį budėjęs Nojaus Tarybos narys pamatė lopinėlį žemės.
- Žiūrėkite, kas tai? ( Jis buvo iš naujosios kartos, nė sykio žemės neregėjęs).
- Atrodo, kad tai – žemė.
- Reikėtų pranešti tautai. Sušaukime neeilinę sesiją ir pasitarkime. – Pasiūlė trečiasis.
Jie taip ir padarė. Deja, tas žemės lopinėlis buvo akmenuotas ir kažkoks netikęs, visai ne ta išsvajotoji žemė, žadėtoji tautai, o tiesiog kažkoks nesusipratimas. Visi buvo patogiai įsitaisę laive, niekas nenorėjo palikti šiltų vietelių, lipti ant plikos, nesvetingos žemės, kuri anais laikais gal buvo kokio kalno viršūnė. Buvo nuspręsta ramiai sau plaukti toliau.
Tuo pačiu metu skurdų žemės lopinėlį iš savo valtelės, varganai pritvirtintos prie galingosios Nojaus Arkos pamatė vyras ir moteris, bei jų ožka su ožiukais. Jie abu buvo nei labai seni, nei jauni, tiesiog statistiniai vidutiniai lietuviai. Pažvelgė abu į akis vienas kitam, tada atkabino valtelę nuo Nojaus Arkos ir nuplaukė žemės link.
- Čia bus mūsų žemė, - tarė vyras, išlipęs iš valties.
- Mūsų. – Kaip aidas atkartojo moteris.
- Me-e-e-e – sumekeno ožka.
- Mes susiręsime būstą, - tęsė vyras.
- Maitinsimės uogomis, - moteriškė nuskynė nuo krūmokšnio uogą.
- Gersime ožkos pieną, - klabėjo vyras, - pasidarysime įrankių. Ir gyvensime.
- O jie? – paklausė moteris, rodydama į tolstantį laivą.
- O jie? Tegul plaukia, - numojo ranka vyras. Laivas tolo, ir jis tikrai nematė, kaip pro nedidelę skylutę į jį plūsta vanduo...
- O mes? – vis dar abejojo moteris.
- Mes pradėsime naują tautą. – nusprendė vyras.