Nepalikęs pasisveikinimo žymių įsėlinau į tamsą. Urve nieko nebuvo. Tik kažkur tiksėjo pamirštas Jerlago Trumuguru laikrodis... Ir kiekgi jis įvairiausių žaislų čia pasislėpęs?! Tuo visuomet stebėjausi. Mano žvilgsnis buvo skvarbus, todėl pastebėjau menkiausią smulkmeną. Tačiau šeimininko niekur nesimatė. Jam kai ką spėjau atnešti. Beje, jis pats to buvo prašęs...
Jerlago radau susirietusį prie šaltinio, trenkiančio siera. Susijaudinęs sušnypščiau:
-Kas nutiko?
-Nenoriu jo matyti. Negaliu...
Nieko nesupratau. Net atsargių minčių  impulsais neapčiuopiau kas kamuoja  Jerlago. Tik atidžiau įsižiūrėjęs ir, įjungęs infraregą, jo akyse išvydau praeities pėdsakus. Tuomet pastebėjau žmogų. Padaras sušmėžavo nešinas pailgą kiaurą vamzdį su  skyle viename gale ir rankena kitame.  To pakako, kad mano mintys apniuktų.
-Tai  bene didžiausias plėšrūnas Heliajos sektoriuje!
-Taip, tu neapsirinki, Laktirajne. Dabar toks sutvėrimas atsirado ir čia, mūsų saloje. Vien žinia, kad čia esama žmogaus, buvo pats blogiausias dalykas, kokio tik buvo galima tikėtis Ašaūre.
-Nusiramink, Jerlago. Pasistenkim abu neutralizuoti vaizdinį ir surasti monstrą, – pats nedelsdamas ėmiau zonduoti aplinką.
Visais pojūčiais naršiau olos vidų, trokštamas surasti pavojingą gyvį. Tačiau radau tik planšetą, kuriame buvo  sukaupta informacija apie pavojingiausius galaktikos tvarinius. Pavartęs aptikau porą humanoidinių pavidalų atvaizdų...
Kiekvienas žinojome žmonių istoriją ir kai kuriuos šių padarų bruožus. Pagrindinis jų ypatumas – agresija. Agresyvumu buvo paremtas jų progresas. Susipažinę su jų istorija, supratome, kad tai pats pavojingiausias mąstantis šiame galaktikos pakraštyje gyvenantis monstras, pasižymintis neabejotinu polinkiu naikinti. Netgi aš ant sienos turėjau pasikabinęs pagrindinius žmogaus naudojamus įrankius, turėjau ir puikios kokybės mirusio homo sapiens iškamšą, kurią pirkau iš  vieno prekijaus. Planšete – enciklopedijoje - plėšrūno naudojami naikinimui skirti daiktai buvo vadinami ginklais...
Šiek tiek nusiraminę ėmėme naršyti kitas patalpas. Atmintyje  turėdami ieškomojo atvaizdus, tyrinėjome kiekvieną užkaborį. Kai viduje nieko neradome, nusprendėme išsikviesti apsaugos tarnybą, kuri surastų kenksmingą padarą. Lokatoriai netruko prisistatyti ir pradėjo savo darbą.

* * *
Mano tėvas buvo puikus astronautas. Niekas nesistebėjo, kad per keletą metų jis tapo pačiu geidžiamiausiu pilotu visame devintąjame sektoriuje. Jį dažnai samdė į turistines išvykas, kosmines medžiokles, tarpplanetinius piknikus.  Aš dažnai lydėdavau jį kelionėse. Per du metus prisižiūrėjau visko. Mano kambaryje kolekciją papildė ne vienas retas suvenyras iš tolimų Galaktikos užkampių. Turėjau ir Esemaro mumiją, daug keistų suakmenėjusių augalų, negyvus Bekaro driežavabzdžius, jau neminint įvairias nuotraukas ir filmuotą medžiagą...
Nežinau ar kada vėl teks sugrįžti namo. Vakar mano tėvas žuvo, nusisukęs sprandą. Be to, ir mūsų laivas prarastas. Man iki šiol visiškai neaišku kurgi dingo mūsų skraidyklė. Žvalgybinio žygio metu šioje saloje aptikome gigantiškus tritonus. Tėvas kaip visada nešiojosi su savimi standartinius pramoginei medžioklei skirtus šautuvus ir puikų nerūdijančio plieno peilį. Nusprendėme pamedžioti... Bet...
Dabar nėra ne tik tų daiktų, nei mano turėtų, kurie paslaptingai dingo. Aš likau vienas niūrioje saloje, kurioje aptikau gyvenant bjaurius žvėris.
Maisto čia susirasdavau. Pajūryje augo keletą vaismedžių, kurio balti vaisiai savo skoniu nors ir priminė muilą, tačiau buvo valgomi. Kadangi turėjau atominį žiebtuvėlį, galėjau susikurti ugnį ir netgi išsikepti  vieną kitą žalią produktą.
Šis pasaulis man atrodė nesvetingas. Visi tie driežai ir kiti gyviai man kėlė pasišlykštėjimą. Pasidaręs lanką ir ietį stengiausi išvalyti nesvetingą aplinką – gausybę mane apnikusių driežpalaikių. Vienus paprasčiausiai išvaikiau,  kitus  pavaišinau strėlėmis, kurias prisigaminau iš kažin kokio krūmokšnio šakų.
Taip pratempiau kokias tris dienas. Ketvirtą mane užklupo gausus didelių vabzdžių spiečius. Mano sąmonė aptemo, kai jie mane apraizgė kažkokiu šlykščiu dvokiančiu voratinkliu.

* * *
Aš džiaugiausi, kad bičiulį galėjau nuraminti. Žmogus buvo surastas ir izoliuotas. Medžioklė neįtikėtinai pavyko. Aš su Jerlago tikrai nebūtume įstengę tokio darbo atlikti. Mes sužinojome, kad padaras buvo ne vienas. Dar vienas buvo sunkiai sužalotas. Matyt, jis nukrito nuo skardžio, esančio priešais Trumuguru būstą. Kitas buvo ginkluotas. Pavojingi daiktai buvo surinkti, o kenksmingas padaras sučiuptas ir išvežtas kaip pavojingas į laukinių gyvūnų prieglaudą. Rastieji ginklai  papuošė draugo žaislų kambarį. Dabar šie primityvūs įnagiai kabo ant sienos, priešais  išėjimo angą.
Bet tuo ši istorija nepasibaigė. Dar prieš šiuos įvykius buvo pastebėtas tų padarų skraidymo aparatas. Toks senovinio stiliaus, jog saugumo sumetimais jį aptikę kaimynai tučtuojau išmontavo ir utilizavo. Ne kiekvienas galėjo rįžtis šitokiam žygdarbiui, nes skraidyklė skleidė žvėrišką radiaciją. Aš net neįsivaizduoju kaipgi tie padarai išgyvena, skraidydami tokiomis baisiomis ir mirtinai pavojingomis gyvybei geldomis.
Su žmogumi, kuris liko gyvas, netrukus man teko susitikti. Matyt, mūsų draugužiai persistengė. Jis buvo paliegęs, nepajegė bendrauti. Jo galvoje pastebėjau gilias žaizdas. Norejau jį pasiimti kaip dar vieną egzotinį gyvį. Du jau turiu. Vieną iš Kvelaro – pakankamai intelektualų plėvesuoklį, iš kurio pašalinau nuodingus dyglius ir geluonį, bei  Plutvalio Kirminą. Žmogus, mano manymu, buvo pats solidžiausias gyvūnas visoje nedidelėje mūsų planetoje. Pas manę apsigyvenęs netrukus jis atsigavo, pasikeitė odos spalva iš pamėkliškai baltos į rausvą, o žvilgsnis patapo gyvesnis...