Rėkianti vis bėganti nuo vėjo sūkurių,
laukianti iš tolumos atjojančių baltų žirgų,
šluojanti sudžiūvusius klevų lapus,
mėlynom akim bežiūrinti į baltą dangų,
pasiilgusi nors vieno išraiškingo debesies,
nosį nukabinusi ji vėl bėgs, lėks
Nuo vėjo sūkurių ir lauksianti,
bešluodama klevų lapus nublukusius,
be šypsenos veide jau,
raukšlėtu veidu bežiūrėdama į dangų –
nė vieno debesies, tik lietus jau krinta,
stiprėja jau audra, tuštuma...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-22 00:51:38
Ne viską čia supratau. Regis čia kažko trūksta tik nežinau ko...