Rėkianti vis bėganti nuo vėjo sūkurių,
laukianti iš tolumos atjojančių baltų žirgų,
šluojanti sudžiūvusius klevų lapus,
mėlynom akim bežiūrinti į baltą dangų,
pasiilgusi nors vieno išraiškingo debesies,
nosį nukabinusi ji vėl bėgs, lėks

Nuo vėjo sūkurių ir lauksianti,
bešluodama klevų lapus nublukusius,
be šypsenos veide jau,
raukšlėtu veidu bežiūrėdama į dangų –
nė vieno debesies, tik lietus jau krinta,
stiprėja jau audra, tuštuma...